Temos Archyvai: mirties bausmė

Mirties bausmės ir teisės į gyvybę kolizijos

GallowsDaugiau nei prieš mėnesį įvykdytas žiaurus merginos nužudymas ir dėl jo kilęs rezonansas visuomenėje sukėlė aršias diskusijas dėl mirties bausmės sugrąžinimo į Baudžiamajame kodekse už nužudymą numatytų sankcijų sąrašą. Nors jau seniai buvo akivaizdu, kad mirties bausmės Lietuvoje nebus, nebent pasikeistų santvarka, tačiau sveikos diskusijos dar niekam nepakenkė ir jos yra sveikintinos. Štai pavyzdžiui Vilis Normanas prisidėjo prie diskusijų apie mirties bausmę portale Delfi.lt paskelbdamas savo straipsnį-nuomonę „Kodėl mirties bausmė yra būtina”. Autorius mirties bausmės būtinybę grindžia savąja laisvės idėjos interpretacija.

Straipsnio autorius viso savo straipsnio analizę grindžia teze, kad „vieno žmogaus laisvė baigiasi tik tenai, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Tam tikru atžvilgiu autorius mirties bausmės kontekste apskritai analizuoja žmogaus teisių ir laisvių ribas, kurias galima apibrėžti būtent minėtąja teze. Tačiau minėta tezė dviprasmiška. Nuo to kaip ji yra interpretuojama, priklauso tolimesnis argumentavimas. Vilis Normanas savo straipsnyje įvesdamas tezę į mirties bausmės diskursą teigia, kad vieno žmogaus teisė į gyvybę baigiasi, kai jis atima kito žmogaus teisę į gyvybę. Mano manymu, tai yra klaidingas tezės interpretavimas. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad teisė į gyvybę yra prigimtinė teisė, kuri atsiranda ne nuo valstybės valios, todėl pati valstybė neturi teisės jos atimti, nebent yra kilusi tiesioginė grėsmė kitų žmonių gyvybei – t.y. gatvėje siautėjantį ginkluotą užpuoliką, kuris priešinasi policijos pareigūnams pats į juos šaudydamas, yra teisinga sustabdyti, net jei tam reikalinga užpuolikui atimti gyvybę, idant jo nusikalstami veiksmai neturėtų neigiamų pasekmių kitų žmonių teisei į gyvybę. Kitas kraštutinumas – karas, kurį kai kas gali pavadinti natūralia žmonijos būsena, bet mano manymu, tai klaidingas įsitikinimas, bet tai jau kitas diskusinis klausimas, į kurį nesigilinsiu. Antra, nors teisė į gyvybę kyla ne iš valstybės, o iš žmogaus prigimties, tačiau valstybė turi pozityvią pareigą saugoti žmonių teisę į gyvybę, kadangi tokios apsaugos nebuvimas lemtų chaosą, anglų filosofo Tomo Hobso (Thomas Hobbes) pavadintą „visų karu su visais”. Šią pražūtingą būseną pakeičia proto padiktuotos taikos sąlygos – prigimtiniai įstatymai/teisė, kurių laikymuisi garantuoti ir atsiranda valstybė. Be to, valstybės egzistavimo garantas yra visuomenė, be kurios valstybė netektų savo prasmės. Būtent todėl valstybė yra suinteresuota saugoti prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę. Tačiau atsakymas į pagrindinį klausimą, ar valstybė turi teisę atimti gyvybę tam žmogui, kuris nužudė kitą žmogų, dar lieka nepilnai atsakytas.

Mano kritikuojamo straipsnio autorius laikosi požiūrio, kad valstybė privalo prieš žudikus taikyti principu „akis už akį” paremtą mirties bausmę – „gyvybė už gyvybę”. Autorius į diskursą dar įveda įveda tokius terminus, kaip moralė ir lygybė. Visų pirma, jis sako, kad nužudymas reiškia negrįžtamą žmogaus sunaikinimą ir atkreipia dėmesį į moralinę „reiškinio” pusę – „Kito mirtis yra pačios moralės mirtis”. Reikia turėti omenyje, kad moralinės normos – tai yra visuomenėje priimtos elgesio taisyklės, kurios nustato tinkamus visuomenės narių poelgius. Gerbti kito žmogaus teisę į gyvybę yra viena iš moralinių normų, o nužudymas tėra tos normos sulaužymas, nesilaikymas, todėl klaidinga yra teigti, kad žmogaus nužudymas yra moralės mirtis, nes sulaužius moralės normas, moralė savaime neišnyksta (metaforiškai kalbant nemiršta). Remdamasis poetine moralės mirties samprata, autorius teigia, kad „mirties bausmė yra ne atsakas į žudymą” – ji tik simboliškai žymi visuomenės gebėjimą prisiimti atsakomybę už Kito laisvės gynimą. Autorius mirties bausmę metaforiškai pavadina „moralės prisikėlimu naujam gyvenimui”. Šie autoriaus samprotavimai, mano požiūriu, yra klaidingi. Svarbu pabrėžti, kad mirties bausmė nėra Kito laisvės gynimas, nes jau įvykdžius nužudymą nelieka ginamojo subjekto. Nusikaltėlis taip pat nebekelia pavojaus, jei jis yra sulaikomas ir izoliuojamas nuo visuomenės, todėl čia nėra ir subjekto, nuo kurio ta gynyba turėtų būti taikoma. Nelogiška ginant Kito laisvę, kurios jau nebeįmanoma atstatyti, nužudyti pavojaus visuomenei nebekeliantį beginklį nusikaltėlį. Kito žmogaus teisės į gyvybę gynimas turi būti suprantamas kiek kitaip nei bando įteigti autorius. Straipsnyje vadovaujamasi logika, kad kito asmens laisvė turi būti ginama jau po nusikaltimo įvykdymo. Logiška būtų tą laisvę ginti tokiomis priemonėmis, kurios padėtų išvengti nusikaltimo įvykdymo, o mirties bausmė tėra tik desperatiškas keršto aktas, inspiruotas nepavykusio bandymo įvairiomis priemonėmis išvengti nusikaltimo.

Vilis Normanas toliau plėtoja moralinį argumentą, įvesdamas susitarimo sulaužymo aspektą. Autorius teisingai teigia, kad „joks žmogus neturi teisės atimti Kitam žmogui gyvybės”. Autorius taikydamas šį teiginį žudikui, netiksliai nurodo, kad žudikas atmeta susitarimą neperžengti kito žmogaus laisvės. Iš tiesų tai jis tą susitarimą sulaužo. Tas susitarimas yra moralės normos, kurios jau buvo aptartos. Autorius bando suponuoti, kad sulaužęs moralės normas, deviantas negali tikėtis, kad likusi visuomenė jam taikytis tas pačias moralės normas. Tačiau visuomenė nužudydama žmogžudį pati sulaužytų jos pačios priimtas normas, tokiu būdu būtų paneigtos pačios normos, jos netektų savo prasmės. V. Normanas laiko logišku sunaikinti laisvę (šiuo atveju gyvybę) to žmogaus, kuris sunaikina Kito laisvę. Autorius šį savo teiginį argumentuoja įvesdamas į diskursą dar ir lygybės sampratą. Jis teigia, kad laisvės atėmimas įkalinant yra „tik bandymas išvengti atsakomybės”, netinkama priemonė lygybei ir laisvei apginti. Mano požiūriu, autorius klaidingai įveda lygybės terminą. Šiuo atveju labiau tiktų proporcingumo principo įvedimas. Laikantis prigimtinės ir neatimamos teisės į gyvybę principo, nėra proporcinga už kito gyvybės atėmimą, bausti mirtimi, nes kitaip pats principas netektų prasmės. Tai reikštų, kad visuomenė, kuri nėra teisės į gyvybę kūrėja, laiko, kad šį teisė yra atimama. Laisvės atėmimas terminuotam ar neterminuotam laikotarpiui yra pakankamai proporcinga sankcija už nužudymą –  tai juolab nėra, kaip autorius teigia, bandymas išvengti atsakomybės, nebent manysime, kad už bet kokius nusikaltimus reikia bausti fizinėmis bausmėmis – viešu išplakimu ir pan. Nusikaltėlis atsako už savo nusikaltimą ir yra izoliuojamas nuo visuomenės ir taip netenka daugelio savo teisių ir laisvių. Tai nėra atleidimas už nuodėmes, tai proporcingas atpildas už padarytą nusikaltimą.

Vilis Normanas savo straipsnyje kritikuoja prieštaraujančius mirties bausmei. Autorius klaidingai interpretuoja mirties bausmės priešininkus, sakydamas, kad jie pasisako už nuodėmių atleidimą, atsisako ginti laisvę ir lygybę, gina žmogžudžius. Mano manymu, autorius puola mirties bausmės priešininkus deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais. Pasisakymas prieš mirties bausmę nėra joks nusikaltėlio gynimas, nuodėmių atleidimas ir juo labiau atsisakymas ginti laisvę – atvirkščiai nusikaltėlis turi susilaukti proporcingos padarytam nusikaltimui bausmės, tačiau prigimtinė žmogaus teisė į gyvybė negali būti ribojama kitaip, kaip tik būtinosios ginties atveju. Mirties bausmė negali būti laikoma būtinąja gintimi, kadangi sulaikius ir nuginklavus nusikaltėlį, jis jokios tiesioginės grėsmės nebekelia. Kitaip nei teigia autorius, mirties bausmės oponentai negina laisvės neigimo idėjos. Kadangi Vilio Normano straipsnyje laisvės samprata labai priartėja prie teisės į gyvybę principo, logiškiau būtų teigti, kad vis tik mirtis bausmės įvedimo priešininkai kaip tik gina neatimamą teisę į gyvybę.

Baigiant reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje kilusios diskusijos dėl mirties bausmės grąžinimo jau po truputį rimsta. Petras Gražulis pakeitė savo poziciją ir dabar vietoj mirties bausmės už itin žiaurų nužudymą ar nužudymą kankinant siūlo įkalinimą iki gyvos galvos. Ši žinia buvo tyliai nušviesta žiniasklaidoje. Su šiuo Seimo nario žingsniu diskusijos kuriam laikui atguls į stalčių, iki kol visuomenę sukrės dar vienas žiaurus nusikaltimas, lemsiantis psichologinį mirties bausmės poreikį. Tačiau reikia suprasti, kad mirties bausmė kaip kerštas už nužudymą neturi prasmės. Ji nesugrąžina aukų, nepalengvina praradimo jausmo tų aukų artimiesiems. Be to, visada egzistuoja klaidos tikimybė – vienas iš stipriausių argumentų prieš mirties bausmę, kuris straipsnyje nebuvo plėtojamas. Apeliavimas į tai, kad atėmęs žmogui gyvybę, tu pats turi jos netekti, nes neva sulaužei moralės normas, yra klaidingas. Straipsnio tezė „vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė” turi būti neatsiejama nuo principo „nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi”. Mes nežudome žmonių ir nenorime, kad mus žudytų.

Nužudymas, mirties bausmė ir populizmas

Visai neseniai įvykdyta 17tomb-gallows-at-metės iš Dembavos itin žiauri žmogžudystė pažadino visuomenėje kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą.

NUŽUDYMAS IR MIRTIES BAUSMĖ

Naujienų portale Lrytas.lt pasirodė Luko Šimkaus straipsnis-nuomonė „Mirties bausmė – keli argumentai jos naudai”. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/mirties-bausme-keli-argumentai-jos-naudai-201309231230.htm). Straipsnio pradžioje autorius trumpai apibūdina Baudžiamojo Kodekso 129 straipsnio hipotezes ir sankcijas bei leidžia sau įsijausti į teisėjo vaidmenį ir „paspekuliuoti”, kad gi nutiks įtariamiems merginos žudikams. Deja, autoriaus spekuliacijos – pesimistinės. Teismas neskirs aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos nei vienam iš įtariamųjų, ir šie išeis į laisvę dar būdami tokio amžiaus ir pilni jėgų įvykdyti naujas nusikalstamas veikas.

Toliau autorius galutinai įsismagina ir pradeda, vardinti mirties bausmės privalumus.

(1) „Ji gali atnešti atpildo jausmą nužudyto asmens artimiesiems”. Šis principas iš esmės atskleidžia moralinės panikos, kylančios po kokio nors rezonansinio nusikaltimo, esmę. Nusikaltėlis turi būti pagautas, ir su juo turi padaryta tas pats, kas ir su nusikaltimo auka. Tiesa, dar vagims, reikėtų kapoti rankas. Toks „akis už akį”  principas istoriškai labai senas reiškinys, beje dar egzistuojantis archajiškose, Islamo teisę praktikuojančiose šalyse, kuriose šis principas dar labiau ištobulintas ir mirties bausmę gali užsitarnauti ir dėl su nužudymu nesusijusių nusikaltimų. Revanšistiniai jausmai neturėtų būti civilizuotų valstybių teisės dalimi, ir ypač paskata keisti teisės normas, ypač turint omeny, kad viena iš bausmės paskirčių yra ne kerštas, o teisingumo principo įgyvendinimas – t.y. kiekvienas nusikaltėlis nešališko teismo nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, taip įgyvendinamas teisingumas ir nusikaltėliai neišvengia atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

(2) „Ji galimai atbaidys potencialius žudikus nuo panašių veiksmų”. Čia autorius teisingai pabrėžia tik sankcijos tikslo – nusikaltimų prevencijos, galimumą, o ne būtinybę. Deja, vadovaujamasi ta pačia logika, kaip kad pvz. uždrausim abortus – sumažės abortų skaičius (nė velnio nesumažės), uždrauskim rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiu – nepilnamečiai tuomet negirtuokliaus tądien (vis vien girtuokliauja). Tas pats ir su mirties bausme. Iš esmės darant kažkokį tai nusikaltimą, žmogus supranta, kad elgiasi netinkamai (dažniausiai; bet nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia), tačiau jis negalvoja apie galimas sankcijas – .t.y. jis negalvoja: „Pala pala, jei pagrobsiu šiuos pinigus, man gresia laisvės atėmimas iki trejų metų; gal tuomet aš neimsiu tų pinigų”. Nusikaltėlių mąstymas taip neveikia, tad jokie sankcijų už nusikaltimus didinimai prie nusikaltimų prevencijos neprisideda.

(3) „Tai gali pakeisti visuomenėje po truputį įsigalinčią nuomonę, kad valstybė nusikaltėlius gina labiau nei aukas.” Toliau autorius pavardina, kad už nužudymą nusikaltėlis gaus nemokamą pastogę, maisto ir nemokamą sporto klubą. Deja, autorius turbūt nesupranta paprastų žodžių – „laisvės atėmimas”. T.y. laisvės atėmimu nubaustas asmuo negali mėgautis visomis laisvėmis ir teisėmis, kurios jam yra prieinamos būnant laisvėje. O jau minimalių pragyvenimo sąlygų nuteistiesiems suteikimas, kad šie kalėjime nenumirtų nuo nežmogiškų sąlygų ir bado, negali ir neturi būti laikytinas nusikaltėlių gynimu (neva didesniu gynimu nei aukų gynimas).

(4) „Tokia bausmė gerokai sumažintų problemų, kylančių dėl per didelio kalinių skaičiaus.” Čia taip pat sistemiškai klaidingas požiūris. Problema yra didelis nusikalstamumas, o ne per didelis kalinių skaičius. Šiuo atveju autorius klaidingai identifikuoja problemą ir sprendžia ne tą problemą, kurią reikia spręsti. Jis siūlo spręsti perpildytų kalėjimų problemą, paprasčiausiai nugalabijant dalį kalinių. O nusikalstamumus ir toliau vešėtų kaip vešėjęs.

(!) „Visų svarbiausia – tai būsimas aukas gali apsaugoti nuo jau kartą už sunkius nusikaltimus teistų asmenų agresijos.” Tai autorius įvardina kaip prioritetą. Su tuo aš irgi sutinku. Todėl kitos bausmės paskirtys yra įvardinamos, kaip galimybių nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas atėmimas ar apribojimas; bei bausmę atliekančių asmenų paveikimas, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Iš esmės pastaroji paskirtis, mano manymu, yra svarbiausia bausmės funkcija. Labai daug kalbama, kad mūsų bausmių atlikimo sistema neveikia, nes didelė dalis nuteistųjų išėję iš įkalinimo įstaigų, daro naujas nusikalstamas veikas – kas rodo, kad bausmių atlikimo sistema neatlieka perauklėjamosios funkcijos. Turbūt iš sovietmečio atėjo toks revanšistinis požiūris, kad visi nusikaltėliai nepataisomi niekšai, todėl tegul pūna sau kalėjime žiūrėdami į keturias sienas. Toks požiūris sistemiškai klaidingas. Žmonėms neparodomos alternatyvos, nebandoma jų šviesti auklėti, kad išėję iš įkalinimo įstaigų, jie galėtų resocializuotis ir reintegruotis į visuomenę. Lietuvoje tik neseniai suprasta, kad bausmių sistema turi būti orientuota būtent į šią funkciją. Mano manymu, turi būti gerinamos ir įkalinimo sąlygos. Pvz. Norvegijoje, kur aukščiausiai bausmė apskritai yra 21 metai laisvės atėmimo, įkalinimo sąlygos primena viešbučius, kaliniai turi daug įvairios veiklos, gali studijuoti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą (tiesa ir pas mus jau galima). Dar vienas svarbus faktas – Norvegijoje išėjusių iš įkalinimo įstaigų recidyvo tikimybė itin maža – t.y. nuteistieji retai padaro pakartotinius sunkius nusikaltimus. Tai galbūt turėtų būti ženklas, kad turime lygiuotis būtent į norvegiškąjį modelį, o ne į bet kokį kitą.

Toliau straipsnio autorius padaro galutinai jo argumentus nužudančias logines klaidas, kalbėdamas apie tariamą valstybės moralinę atsakomybę už į laisvę paleidžiamus nuteistuosius, mokesčių mokėtojų pinigus ir teismus, kuriais dauguma valstybės piliečių nepasitiki. Straipsnį vainikuoja, pamąstymai, kad mirties bausmės grąžinimas būtų smulkmena, nes mes sulaužytume tik keletą tarptautinių sutarčių, bei sulauktume „kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškų, liberalių vietos politikierių pagraudenimų ir švelnių Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimų”. Iš tokių pamąstymu, galima spręsti, kad autorius didelis euroskeptikas, ir mano, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta tik dėl kažkokių tai sutarčių ar ES reikalavimų. Deja, taip nėra. Reikia priminti, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta, po 1998 metų LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai. Konstitucinis teismas tuomet pažymėjo, kad svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, o pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, todėl negali būti įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę. Ir apskritai, čia bendro suvokimo reikalas – jei žmogui atimti gyvybę yra draudžiama, kodėl tai turi būti leidžiama išskirtinai valstybei. Išskirtinių teisių atimti žmogui gyvybei suteikimas valstybei prieštarautų pačiam principui, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama.

POPULISTAI

Deja, po 17-metės nužudymo kilus moralinei panikai, šia panika puolė pasinaudoti populistinės jėgos – ypač vienos iš jų – partijos „Tvarka ir teisingumas“, politikai. Vakar apie mirties bausmės sugrąžinimą kalbėjo nušalintasis prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas. Šiandien jau nacionalinė Lietuvos vertybė ir „dorovės” garantas Petras Gražulis su rašybos klaidomis ir logikos klaidomis aiškinamajame rašte (matyt labai skubėjo pasinaudoti puikia galimybe) pateikė įstatymo projektą – Baudžiamojo Kodekso pataisas, kuriomis į jį sugrąžinama sankcija – mirties bausmė. Kodėl vadinu, tai populizmu? Nes esu visiškai įsitikinęs, kad mirties bausmė nebus grąžinta. O įstatymo projektai teikiama atsižvelgiant į moralinės panikos bangą, siekiant įsiteikti panikos apimties potencialiems rinkėjams. Aš suvokiu, kas yra populistai ir kokia yra jų mąstymo logika. Petras Gražulis homofobiškai nusiteikusių asmenų akyse tapo Baltic Pride eitynių didvyriu ir moraliniu etalonu. Dabar piktnaudžiaudamas savo kaip Seimo nario įgaliojimais, Petras Gražulis ir vėl statosi savo politinį kapitalą ir moralinės panikos aukų akyse, jis vėl taps nesuprastu kovotoju už teisingumą, moralę ir dorovę, o valstybė, kuri tokias jo butaforines, konvejeriaus principu kepamas įstatymo pataisas atmetė, taps supuvusios Europos moralinių vertybių sąvartynu, nes viešojoje erdvėje pas mus greitai neatsiranda sveiką protą demonstruojančių asmenybių, kurios gebėtų pastatyti populistus į savo vietas, sugriautų jų argumentus ir apmalšintų visuomenėje susikaupusias emocijas.