Temos Archyvai: LGBT

Šeimų įvairovė – grėsmė nepilnamečiams

gay-rights-1204-1280x960Prieš keletą dienų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad vienas iš Baltic Pride renginį reklamuoti LRT televizijoje skirtų video klipų turi būti transliuojamas su ženklu S – t.y. jis skirtas tik suaugusiųjų auditorijai.

LRT tarybą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai apskundė asociacija Lietuvos gėjų lyga, po to kai LRT taryba atsisakė dienos metu rodyti vieną iš Baltic Pride renginį reklamuojančių filmukų. Minėtame klipe kalba ir savo seksualinę orientaciją nurodo įvairūs žmonės – ne tik homoseksualūs, bet ir heteroseksualūs. Ant vieno iš reklamoje kalbančių asmenų marškinėlių matomas užrašas „Už šeimų įvairovę”, sulaukė ypač kritiško ekspertų vertinimo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad minėtas filmukas daro neigiamą įtaką nepilnamečiams, kadangi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme prie neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos priskiriama tokia mistinė informacija, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.”

Ši įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos teismo nutarimui, išaiškinusiam, kad konstitucinė šeimos samprata yra grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o ne šių santykių išraiškos forma – ji konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Remiantis šiuo Konstitucinio teismo išaiškinimu, galima prieiti šias išvadas:

  1. Homoseksualų neregistruota (Lietuvoje dar neįteisinta) partnerystė savaime neniekina šeimos vertybių (kurios, beje, nėra apibrėžtos). Nors tokia partnerystė ar kitos šeimyninio gyvenimo formos nėra tiesiogiai paminėtos Konstitucijoje, tai nereiškia, kad tai yra blogybė.
  2. Vien tik homoseksualais save identifikuojančių asmenų rodymas vaizdo klipe savaime negali būti prilyginamas kitokios, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintai santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratos skatinimui, ar juo labiau vertybių niekinimui, nes vaizdo klipe nėra užsimenama apie partnerystę ar kitokią LR Konstitucijoje nepaminėtą šeimyninio gyvenimo formą. Priešingai, vaizdo klipe skatinamos tokios vertybės kaip atvirumas, pagarba, empatija. Jei pastarosios vertybės nepriskiriamos šeimos vertybėms, tuomet galima interpretuoti, kad jos prieštarauja šeimos vertybėms ir daro neigiamą poveikį nepilnamečiams. Skamba pakankamai makabriškai.
  3. Grįžtant prie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, cituotos anksčiau, paminėtina, kad ji buvo priimta praeitos kadencijos Seime, kuriame be šios pataisos, buvo bandoma pakeisti Konstitucijos nuostatas. Homofobiškų įstatymo iniciatyvų nesumažėjo ir šios kadencijos Seime. Pabrėžtina, kad tiek ankstesnės iniciatyvos, tiek ir dabartinės iniciatyvos, susijusios su neva tradicinės šeimos apsaugojimu, tautos gelbėjimu nuo „genocido” ir „supuvusių” europinių vertybių, buvo nukreiptos išskirtinai prieš Lietuvos LGBT bendruomenę. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad homoseksualumas tėra mados reikalas, kurį žmogus sąmoningai pasirenka (tai yra, kad tai yra įgyta, o ne įgimta žmogaus savybė). Kai kurie Seimo nariai mano, kad homoseksualių asmenų daugėja, nes viešojoje erdvėje paaugliai skatinami (skatinimas, remiantis įstatymu, „yra kryptinga informacija, kuria nepilnamečiai raginami imtis konkrečių veiksmų, skatinami įgyti arba keisti įpročius, pažiūras, polinkius ar elgseną”.) tapti homoseksualais. Klausimas pamąstymui – jei seksualinė orientacija yra pasirenkamas dalykas, kaip kad teigiama, ar heteroseksualūs asmenys taip pat pasirenka jausti seksualinį potraukį priešingos lyties asmenims?
  1. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai sukūrė labai pavojingą precendentą, sudarantį sąlygas cenzūros įsigalėjimui. Verta pabrėžti, jog neigiamos įtakos anksčiau minėtas vaizdo klipas nepilnamečiams nekelia ir negali kelti, nes vaizdo klipas negali pakeisti žmogaus seksualinių preferencijų, kurios yra įgimtos. Ekspertai taip pat minėjo, kad jų išaiškinimas bus svarbus formuojant praktiką. Deja, tokios kalbos apie praktikos formavimą tik įrodo, kad lygiuojamės į Rusiją, kurioje neseniai įsigaliojo panašaus įstatymo pataisa, kuria draudžiama nepilnamečiams skleisti informaciją, „propaguojančią” homoseksualumą. Tokios praktikos formavimas gali reikšti draudimą iki 23 valandos rodyti bet kokias TV laidas, kuriose diskutuojama apie LGBT teises, tuomet taip pat nebus galima kalbėti apie šeimų įvairovę, LGBT žmonės negalės dalintis informacija apie patiriamus sunkumus, patyčias ar neapykantą.

Pabaigai, dar kartą norėčiau pabrėžti pavojų, kurį demokratijai kelia tiek įstatymų leidėjai, tiek tam tikros ekspertų grupės. Įstatymų leidėjai turėtų mažiau reguliuoti šeimos gyvenimą (idealiu atveju, visai nesikišti) – neturėtų būti bandoma griežtai apibrėžti, kas yra ir kas nėra šeima. Toks skirstymas sukelia stigmatizaciją, kuria stereotipus, o tai lemia tų šeiminių darinių, kurie neatitinka dirbtinai nustatytos normos, demonizavimą. Šiuo atveju, homoseksualumas visuomenėje yra demonizuotas tokiu lygiu, kad bandymai cenzūruoti informaciją apie homoseksualumą ar apriboti tam tikrų žmonių grupių teises jau tampa kasdienybe.

Konstitucinių teisių apmokestinimo iniciatyvos

Šiandien Seimo narių grupė, susidedanti iš petras-grazulis-tautosakoje-montazas-61956723dviejų „tvarkiečių” – etatinio „dorovės” gynėjo Petro Gražulio ir Andriaus Mazuronio, įregistravo LR Susirinkimų įstatymo 11 ir 14 straipsnių pakeitimo projektą, kuriame išdėstoma, kad susirinkimo organizatoriai, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas, privalo apmokėti susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas.

Idėja priversti susimokėti už viešų renginių, kuriuos reglamentuoja Susirinkimų įstatymas, apsaugą – nenauja. Ji iškyla po kiekvienų eitynių, ir ne bet kokių eitynių ir ne po bet kokio viešo renginio  – o būtent po Baltic Pride eitynių, kurios vyksta Vilniuje kas tris metus. Šiais metais Baltic Pride eitynių „Už lygybę” apsauga kainavo apie 200 tūkst. litų. Kai tik policija paviešino šiuos skaičius, taip visas būrys homofobų pradėjo rėkti, kad čia neva mokesčių mokėtojų pinigais mokama už renginio, kuriam didžioji dalis visuomenės nepritaria, apsaugą. Mokesčių mokėtojai neva nenori mokėti už tokių renginių apsaugą, todėl pasigirdo raginimai už tokių renginių apsaugą priversti susimokėti organizatorius. Kaip pasakė, taip ir padarė. Tiesa, aiškinamajame rašte organizatoriai išreiškia susirūpinimą, kad organizatoriai finansiškai neprisideda prie išlaidų, kurios reikalingos tvarkos užtikrinimui susirinkimų metu, o policijos pareigūnams trūksta lėšų jų atlyginimams ir tiesioginėms pareigoms vykdyti (galima pagalvoti, kad lėšos susirinkimų apsaugai užtikrinti išskaičiuojamos iš pareigūnų atlyginimų). Todėl įstatymo pakeitimo projekto autoriai yra tvirtai įsitikinę, kad susirinkimo organizatoriai privalo susimokėti už susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas iš savo lėšų.

Viskas būtų gerai, jei ne keletas BET. Taip, šiuo metu valstybė apmoka viešų renginių apsaugai reikalingas išlaidas, nes visų pirma tokia yra policijos paskirtis – užtikrinti viešąją tvarką, o šia pataisa įnešamas selektyvumas, kurią viešąją tvarką užtikrinti, o kurią – ne, mažu mažiausiai kertasi su sveika logika.

Kalbant apie tai, kad  valstybė apmoka susirinkimų apsaugos išlaidas, verta paklausti, iš kur valstybė gauna pinigus, reikalingus toms išlaidoms apmokėti. Aišku, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau bet kuriame susirinkime rasite mokesčių mokėtojų, kurie turės teisėtus lūkesčius būti apsaugotiems nuo jų konstitucinę teisę trukdančių įgyvendinti asmenų. Tas „mokesčių mokėtojų” argumentas man atrodo nelogiškas ta prasme, kad viešoji tvarka pagal apibrėžimą yra VIEŠOJI. Jei gatvėje susimuš 10 užsienio piliečių, policija atvažiavusi nepuls aiškintis, ar jie moka mokesčius Lietuvos valstybei ir ar sutinka apmokėti išlaidas susijusias su tuo, kad bus sustabdytos muštynės.

Daug svarbiau yra atkreipti dėmesį, kad susirinkimų laisvė yra viena pamatinių konstitucinių teisių ir laisvių. Ji svarbi tuo, kad pasitelkiant šią laisvę įgyvendinama ir dar viena svarbi konstitucinė teisė – teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Reikalavimus susimokėti už tai, kad tu su savo bendraminčiais įstatymų nustatyta tvarka susirinkai kur nors viešai išreikšti savo įsitikinimus kertasi su Konstitucijoje įtvirtina laisve reikšti savo įsitikinimus. Be to, minėtos įstatymo pataisos nepagrįstai apribotų piliečių susirinkimų laisvę – tai galimai prieštarauja Konstitucijai. Apskritai, iniciatyvos, raginančios faktiškai susimokėti, kad tau būtų leidžiama saugiai pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis, kertasi su sveika nuovoka – tai būtų tas pats, kad prašyti susimokėti už žmogaus teisę į gyvybę – jos apsauga policijai ir valstybei reikalauja papildomų išlaidų, o žmogus finansiškai prie to neva neprisideda, todėl jam reikėtų papildomai susimokėti išlaidas, susijusias su jo teisės į  gyvybę apsauga. Jei tai skamba pakankamai idiotiškai, tai vadinasi mes vienas kitą supratome, nes taip pat skamba ir čia minimos įstatymo pataisos.

 

 

 

 

Ar tikrai „homoseksualizmas” virsta politiniu įrankiu?

Homosexual epigenetics COSMOS Science MagazineNet praėjus maždaug trims savaitėms po Baltic Pride eitynių „Už lygybę“, viešojoje erdvėje netyla diskusijos eitynių tema. Stebina įvairių naujų terminų atsiradimas – viešojoje erdvėje sukasi dirbtiniai terminai – homoseksualizacija, homoseksualizmas, tačiau jie atsirado kaip sąmokslo teorijų produktas, pvz. žodis „homoseksualizacija“ neva reiškia tam tikrą gėjų slaptą darbotvarkę (gay agenda), kuria nusakomas nuoseklus planas kaip pasiekti vienokių ar kitokių teisių/tikslų. Žodis „homoseksualizmas“ taip pat sudaro prielaidas laikyti homoseksualumą ir kovą už homoseksualių asmenų teises kažkokia tai ideologija.

Žurnalistė Goda Juocevičiūtė dalinasi savo įžvalgomis savo straipsnyje „Homoseksualizmas virsta politiniu įrankiu“. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/homoseksualizmas-virsta-politiniu-irankiu.htm) Ji sąmoningai naudoja terminą „homoseksualizmas“ norėdama neigiamoje šviesoje pateikti už LGBT teises kovojančias organizacijas, kurios neva tik „užuodžia įvairių fondų lėšų kvapą“. Žurnalistė nepaisant jos didelių pastangų išlikti neutraliai, pvz. įgeliant ir Gražuliui, nejausdama naudoja savo straipsnyje homofobų sukurtus argumentus. Ji teigia, kad neva „seksualinę orientaciją reklamuojančios akcijos ir rypavimai apie homofobiją“ tik imituoja kovą už lygybę ir tik dar labiau supriešina žmones. Autorės nuomone, kova už lygybę „kompromituoja ir žemina niekuo dėtus homoseksualus, kurie savo pakraipos nė neslepia, tačiau turi kur kas prasmingesnės veiklos ir saviraiškos būdų, nei žygiuoti Gedimino prospektu pasidabinus vaivorykštės spalvomis ir reikalauti iš valstybės privilegijų ar paramos savo meilės formai propaguoti“. Autorė mano, kad homoseksualai turėtų sėdėti savo spintose ir užsiimti savo reikalais, todėl bet koks renginys neva kompromituoja „sėdinčiuosius spintoje“, nes ne visi tokie renginiai sulaukia visiško LGBT bendruomenės palaikymo ar aktyvaus dalyvavimo. Akivaizdu, kad šimtaprocentinio palaikymo ir dalyvavimo niekada ir nebus, net JAV afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas nebuvo vieningas. Lietuvoje homofobija sukuria tokių padarinių kaip „vidinė priespauda“, kada žmonės įsisąmonina visuomenės primetamą idėją, kad kai kurie žmonės yra normalesni už kitus, o kiti – mažiau normalūs, turi nelįsti normaliesiems į akis, nesiviešinti, gailėtis ar atgailauti dėl savo „nenormalumo“. Tuo pat metu, dėl plačiai paplitusios homofobijos didelė dalis homoseksualių asmenų bijo viešai prisipažinti apie savo seksualinę orientaciją, ir netgi bijo viešai palaikyti LGBT teises, kad nebūtų palaikyti gėjais ar lesbietėmis. Todėl dažnai ir patys homoseksualai norėdami palaikyti savo kaip heteroseksualų įvaizdį pasisako itin neigiamai LGBT bendruomenės atžvilgiu, kas iš esmės reiškia, kad niekas negalėtų ir įtarti apie jų homoseksualumą. Žurnalistė taip pat kvestionuoja žygiavimą Gedimino prospektu kaip tinkamą saviraiškos būdą, vadina tai propaganda, nors susirinkimų ir saviraiškos laisvės yra konstitucinės vertybės, kurias apgynė Lietuvos teismai. Autorė bando suklaidinti skaitytojus sakydama, kad eitynės Gedimino prospekte buvo skirtos reikalauti iš valstybės tam tikrų privilegijų. Tiesa yra ta, kad šiuo metu tos pačios lyties asmenys, norintys sudaryti santuoką ar partnerystę, yra blogesnėje teisinėje padėtyje už skirtingų lyčių poras, kurioms sudaryti santuoką leidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atžvilgiu „tradicinės“ poros yra geresnėje – privilegijuotoje padėtyje, todėl teigti, kad homoseksualūs asmenys siekia privilegijų yra klaidinga, nes iš esmės siekiama tų teisių, kurias šiuo metu išskirtinai turi tik heteroseksualios poros.

Galima sutikti su autorės pasvarstymais, kad plačiai paplitusi homofobija yra tik priešo ieškojimas. Ji teigia, kad „iš prigimties agresyvios veislės atstovams nėra esminio skirtumo, prieš ką protestuoti ir lieti tulžį – svarbu, kad būtų bent kažkoks objektas pykčio ir kaltinimų strėlėms leisti.“ Visuomenei reikalingas kažkoks bendras priešas, prieš kurį galima būtų kovoti, nes kitaip nebūtų ką veikti ir tokiu būdu gyvenimas prarastų prasmę. Panašias paraleles galima įžvelgti ir su Klonio gatvės violetiniu judėjimu (net nebežinau, kaip jis čia vadinasi). Tuo metu, kai vyko visa istorija, internetiniai straipsniai tiesiog duso nuo internetinių komentarų apie galima valstybinį pedofilų sąmokslą. Iš esmės keletą metų viešojoje erdvėje dominavo būtent ta tema, tačiau kai visa pedofilijos byla prigeso, o pagrindiniai istorijos dalyviai arba pabėgo į užsienį arba patys pradėjo abejoti istorijos autentiškumu, visas ažiotažas baigėsi, priešas dingo – reikėjo rasti naują atpirkimo ožį ir juo tapo LGBT bendruomenė Lietuvoje, kuri organizavo tradicines Baltic pride eitynes. Vėl girdėjosi įvairios sąmokslo teorijos, Seime pasipylė aiškiai homofobiškos įstatymų iniciatyvos, internetas tiesiog virė nuo tulžies liejamos homoseksualų atžvilgiu. Gaila bet autorė savo straipsnyje prieštarauja sau ir net pripažindama, kad kai kuriems nėra skirtumo ant ko plūstis, vis tik pati pasineria į homofobines insinuacijas, kad gėjų eitynės neva nepasiekė tikslo ir žmonėms daugiau tolerancijos neįskiepijo, tačiau deja nepaminėjo, ar žino geresnių būdų, nei viešumas, kad piliečiams būtų skiepijama pagarba kiekvienam žmogui – t.y. parodant, kad LGBT žmonės egzistuoja, ir kad jie yra mūsų bendradarbiai, kaimynai, draugai, šeimos nariai.

Žurnalistė nesidrovi vadinti eitynių organizatorius ir dalyvius radikalais, įkyriai brukančiais savo seksualinę orientaciją. Nelabai aišku kaip tas įkyrus brukimas pasireiškia, ar per dideliu žiniasklaidos dėmesiu LGBT bendruomenei, ar autorė turi kokių nors įrodymų, kad žmonės būtų kaip nors įtikinėjami gatvėje, o gal pačią autorę kas nors gatvėj buvo sustabdęs ir paklausęs: „Ei, klausyk, gal nori būtų lesbiete?” Įtariu, kad tokių įžūlių veiksmų nebuvo, todėl šiaip pražygiavimą su įvairiais plakatais, kuriuose žmonės išreiškia savo reikalavimus turėti lygias teises, ar pasakydami, kad yra laimingi būdami savimi, vadinti „įkyriu brukimu“ yra nelabai racionalu. Didelis žiniasklaidos dėmesys yra susijęs su žurnalistų pareiga pateikti objektyvią informaciją, todėl jos kiekis iš esmės neturi reikšmės. Tačiau smagu, kad bent Gražulis ir kompanija taip pat buvo išvadinti radikalais, kurstančiais neapykantą.

Autorė taip pat nepamiršta paminėti ir finansinių aspektų. Iš esmės tiek autorės, tiek ir daugelio LGBT teisių priešininkų vienas pagrindinių argumentų yra tai, kad LGBT teisių organizacijos gauna pinigus iš užsienio, ES ir pan. Turint omenyje homofobijos lygį Lietuvoje, nevyriausybinės LGBT teisių organizacijos gauna labai mažą finansavimą iš Lietuvos, todėl savo veikloms vykdyti tenka naudoti projektinio finansavimo lėšas, kurios laimėjus projektus atkeliauja iš užsienio – kitaip veikla tiesiog nevyktų. Tad prikaišioti nevyriausybinėms organizacijos dėl jų finansavimo iš užsienio, kuris yra sąlygotas jiems nepalankaus „klimato“ Lietuvoje, tėra tik manipuliacija žmonių jausmais ir nesupratimu.

Autorė baigia savo straipsnį pabrėždami, kad „problema dėl homoseksualų“, kuri neva neegzistuoja, išpučiama norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių reikalų, kurie yra aktualūs visai šaliai. Žurnalistė pateikia nelabai gerai išvystytą sąmokslo teoriją, kad yra grupelė suinteresuotų politinių jėgų, kurios dirbtinai provokuoja skandalus ir nukreipia piliečių dėmesį nuo už jų akių plėtojamų milžiniškų projektų, kurie šaliai gali būti neva pavojingi ir nuostolingi. Iškyla tik klausimas, koks skirtumas, ar yra tie dirbtiniai skandalai, ar ne, jei milžiniški projektai plėtojami už akių.

Baigiant norėčiau pabrėžti, kad tik iš dalies sutinku su autorės straipsnio pagrindine mintimi, tačiau patikslinčiau ją taip – ne „homoseksualizmas“, o homofobija virsta politiniu įrankiu, kuris yra naudojamas tam tikrų politikų savo politiniam kapitalui kaupti. Signataras Zigmas Vaišvila gali manyti ir kitaip. Galbūt jis ne taip interpretavo Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimir Simonko žodžius, kad eitynės buvo politinė akcija. Tai išties buvo politinė akcija, tačiau teigiama prasme, nes ją organizavo ne politinė, o nevyriausybinė organizacija, o eitynių tikslas buvo parodyti, kad pilietinė visuomenė tikisi iš valstybės atitinkamų sprendimų įgyvendinant teisėtus Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčius.