Autoriaus Archyvai: reves

Mirties bausmės ir teisės į gyvybę kolizijos

GallowsDaugiau nei prieš mėnesį įvykdytas žiaurus merginos nužudymas ir dėl jo kilęs rezonansas visuomenėje sukėlė aršias diskusijas dėl mirties bausmės sugrąžinimo į Baudžiamajame kodekse už nužudymą numatytų sankcijų sąrašą. Nors jau seniai buvo akivaizdu, kad mirties bausmės Lietuvoje nebus, nebent pasikeistų santvarka, tačiau sveikos diskusijos dar niekam nepakenkė ir jos yra sveikintinos. Štai pavyzdžiui Vilis Normanas prisidėjo prie diskusijų apie mirties bausmę portale Delfi.lt paskelbdamas savo straipsnį-nuomonę „Kodėl mirties bausmė yra būtina”. Autorius mirties bausmės būtinybę grindžia savąja laisvės idėjos interpretacija.

Straipsnio autorius viso savo straipsnio analizę grindžia teze, kad „vieno žmogaus laisvė baigiasi tik tenai, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Tam tikru atžvilgiu autorius mirties bausmės kontekste apskritai analizuoja žmogaus teisių ir laisvių ribas, kurias galima apibrėžti būtent minėtąja teze. Tačiau minėta tezė dviprasmiška. Nuo to kaip ji yra interpretuojama, priklauso tolimesnis argumentavimas. Vilis Normanas savo straipsnyje įvesdamas tezę į mirties bausmės diskursą teigia, kad vieno žmogaus teisė į gyvybę baigiasi, kai jis atima kito žmogaus teisę į gyvybę. Mano manymu, tai yra klaidingas tezės interpretavimas. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad teisė į gyvybę yra prigimtinė teisė, kuri atsiranda ne nuo valstybės valios, todėl pati valstybė neturi teisės jos atimti, nebent yra kilusi tiesioginė grėsmė kitų žmonių gyvybei – t.y. gatvėje siautėjantį ginkluotą užpuoliką, kuris priešinasi policijos pareigūnams pats į juos šaudydamas, yra teisinga sustabdyti, net jei tam reikalinga užpuolikui atimti gyvybę, idant jo nusikalstami veiksmai neturėtų neigiamų pasekmių kitų žmonių teisei į gyvybę. Kitas kraštutinumas – karas, kurį kai kas gali pavadinti natūralia žmonijos būsena, bet mano manymu, tai klaidingas įsitikinimas, bet tai jau kitas diskusinis klausimas, į kurį nesigilinsiu. Antra, nors teisė į gyvybę kyla ne iš valstybės, o iš žmogaus prigimties, tačiau valstybė turi pozityvią pareigą saugoti žmonių teisę į gyvybę, kadangi tokios apsaugos nebuvimas lemtų chaosą, anglų filosofo Tomo Hobso (Thomas Hobbes) pavadintą „visų karu su visais”. Šią pražūtingą būseną pakeičia proto padiktuotos taikos sąlygos – prigimtiniai įstatymai/teisė, kurių laikymuisi garantuoti ir atsiranda valstybė. Be to, valstybės egzistavimo garantas yra visuomenė, be kurios valstybė netektų savo prasmės. Būtent todėl valstybė yra suinteresuota saugoti prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę. Tačiau atsakymas į pagrindinį klausimą, ar valstybė turi teisę atimti gyvybę tam žmogui, kuris nužudė kitą žmogų, dar lieka nepilnai atsakytas.

Mano kritikuojamo straipsnio autorius laikosi požiūrio, kad valstybė privalo prieš žudikus taikyti principu „akis už akį” paremtą mirties bausmę – „gyvybė už gyvybę”. Autorius į diskursą dar įveda įveda tokius terminus, kaip moralė ir lygybė. Visų pirma, jis sako, kad nužudymas reiškia negrįžtamą žmogaus sunaikinimą ir atkreipia dėmesį į moralinę „reiškinio” pusę – „Kito mirtis yra pačios moralės mirtis”. Reikia turėti omenyje, kad moralinės normos – tai yra visuomenėje priimtos elgesio taisyklės, kurios nustato tinkamus visuomenės narių poelgius. Gerbti kito žmogaus teisę į gyvybę yra viena iš moralinių normų, o nužudymas tėra tos normos sulaužymas, nesilaikymas, todėl klaidinga yra teigti, kad žmogaus nužudymas yra moralės mirtis, nes sulaužius moralės normas, moralė savaime neišnyksta (metaforiškai kalbant nemiršta). Remdamasis poetine moralės mirties samprata, autorius teigia, kad „mirties bausmė yra ne atsakas į žudymą” – ji tik simboliškai žymi visuomenės gebėjimą prisiimti atsakomybę už Kito laisvės gynimą. Autorius mirties bausmę metaforiškai pavadina „moralės prisikėlimu naujam gyvenimui”. Šie autoriaus samprotavimai, mano požiūriu, yra klaidingi. Svarbu pabrėžti, kad mirties bausmė nėra Kito laisvės gynimas, nes jau įvykdžius nužudymą nelieka ginamojo subjekto. Nusikaltėlis taip pat nebekelia pavojaus, jei jis yra sulaikomas ir izoliuojamas nuo visuomenės, todėl čia nėra ir subjekto, nuo kurio ta gynyba turėtų būti taikoma. Nelogiška ginant Kito laisvę, kurios jau nebeįmanoma atstatyti, nužudyti pavojaus visuomenei nebekeliantį beginklį nusikaltėlį. Kito žmogaus teisės į gyvybę gynimas turi būti suprantamas kiek kitaip nei bando įteigti autorius. Straipsnyje vadovaujamasi logika, kad kito asmens laisvė turi būti ginama jau po nusikaltimo įvykdymo. Logiška būtų tą laisvę ginti tokiomis priemonėmis, kurios padėtų išvengti nusikaltimo įvykdymo, o mirties bausmė tėra tik desperatiškas keršto aktas, inspiruotas nepavykusio bandymo įvairiomis priemonėmis išvengti nusikaltimo.

Vilis Normanas toliau plėtoja moralinį argumentą, įvesdamas susitarimo sulaužymo aspektą. Autorius teisingai teigia, kad „joks žmogus neturi teisės atimti Kitam žmogui gyvybės”. Autorius taikydamas šį teiginį žudikui, netiksliai nurodo, kad žudikas atmeta susitarimą neperžengti kito žmogaus laisvės. Iš tiesų tai jis tą susitarimą sulaužo. Tas susitarimas yra moralės normos, kurios jau buvo aptartos. Autorius bando suponuoti, kad sulaužęs moralės normas, deviantas negali tikėtis, kad likusi visuomenė jam taikytis tas pačias moralės normas. Tačiau visuomenė nužudydama žmogžudį pati sulaužytų jos pačios priimtas normas, tokiu būdu būtų paneigtos pačios normos, jos netektų savo prasmės. V. Normanas laiko logišku sunaikinti laisvę (šiuo atveju gyvybę) to žmogaus, kuris sunaikina Kito laisvę. Autorius šį savo teiginį argumentuoja įvesdamas į diskursą dar ir lygybės sampratą. Jis teigia, kad laisvės atėmimas įkalinant yra „tik bandymas išvengti atsakomybės”, netinkama priemonė lygybei ir laisvei apginti. Mano požiūriu, autorius klaidingai įveda lygybės terminą. Šiuo atveju labiau tiktų proporcingumo principo įvedimas. Laikantis prigimtinės ir neatimamos teisės į gyvybę principo, nėra proporcinga už kito gyvybės atėmimą, bausti mirtimi, nes kitaip pats principas netektų prasmės. Tai reikštų, kad visuomenė, kuri nėra teisės į gyvybę kūrėja, laiko, kad šį teisė yra atimama. Laisvės atėmimas terminuotam ar neterminuotam laikotarpiui yra pakankamai proporcinga sankcija už nužudymą –  tai juolab nėra, kaip autorius teigia, bandymas išvengti atsakomybės, nebent manysime, kad už bet kokius nusikaltimus reikia bausti fizinėmis bausmėmis – viešu išplakimu ir pan. Nusikaltėlis atsako už savo nusikaltimą ir yra izoliuojamas nuo visuomenės ir taip netenka daugelio savo teisių ir laisvių. Tai nėra atleidimas už nuodėmes, tai proporcingas atpildas už padarytą nusikaltimą.

Vilis Normanas savo straipsnyje kritikuoja prieštaraujančius mirties bausmei. Autorius klaidingai interpretuoja mirties bausmės priešininkus, sakydamas, kad jie pasisako už nuodėmių atleidimą, atsisako ginti laisvę ir lygybę, gina žmogžudžius. Mano manymu, autorius puola mirties bausmės priešininkus deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais. Pasisakymas prieš mirties bausmę nėra joks nusikaltėlio gynimas, nuodėmių atleidimas ir juo labiau atsisakymas ginti laisvę – atvirkščiai nusikaltėlis turi susilaukti proporcingos padarytam nusikaltimui bausmės, tačiau prigimtinė žmogaus teisė į gyvybė negali būti ribojama kitaip, kaip tik būtinosios ginties atveju. Mirties bausmė negali būti laikoma būtinąja gintimi, kadangi sulaikius ir nuginklavus nusikaltėlį, jis jokios tiesioginės grėsmės nebekelia. Kitaip nei teigia autorius, mirties bausmės oponentai negina laisvės neigimo idėjos. Kadangi Vilio Normano straipsnyje laisvės samprata labai priartėja prie teisės į gyvybę principo, logiškiau būtų teigti, kad vis tik mirtis bausmės įvedimo priešininkai kaip tik gina neatimamą teisę į gyvybę.

Baigiant reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje kilusios diskusijos dėl mirties bausmės grąžinimo jau po truputį rimsta. Petras Gražulis pakeitė savo poziciją ir dabar vietoj mirties bausmės už itin žiaurų nužudymą ar nužudymą kankinant siūlo įkalinimą iki gyvos galvos. Ši žinia buvo tyliai nušviesta žiniasklaidoje. Su šiuo Seimo nario žingsniu diskusijos kuriam laikui atguls į stalčių, iki kol visuomenę sukrės dar vienas žiaurus nusikaltimas, lemsiantis psichologinį mirties bausmės poreikį. Tačiau reikia suprasti, kad mirties bausmė kaip kerštas už nužudymą neturi prasmės. Ji nesugrąžina aukų, nepalengvina praradimo jausmo tų aukų artimiesiems. Be to, visada egzistuoja klaidos tikimybė – vienas iš stipriausių argumentų prieš mirties bausmę, kuris straipsnyje nebuvo plėtojamas. Apeliavimas į tai, kad atėmęs žmogui gyvybę, tu pats turi jos netekti, nes neva sulaužei moralės normas, yra klaidingas. Straipsnio tezė „vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė” turi būti neatsiejama nuo principo „nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi”. Mes nežudome žmonių ir nenorime, kad mus žudytų.

Nužudymas, mirties bausmė ir populizmas

Visai neseniai įvykdyta 17tomb-gallows-at-metės iš Dembavos itin žiauri žmogžudystė pažadino visuomenėje kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą.

NUŽUDYMAS IR MIRTIES BAUSMĖ

Naujienų portale Lrytas.lt pasirodė Luko Šimkaus straipsnis-nuomonė „Mirties bausmė – keli argumentai jos naudai”. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/mirties-bausme-keli-argumentai-jos-naudai-201309231230.htm). Straipsnio pradžioje autorius trumpai apibūdina Baudžiamojo Kodekso 129 straipsnio hipotezes ir sankcijas bei leidžia sau įsijausti į teisėjo vaidmenį ir „paspekuliuoti”, kad gi nutiks įtariamiems merginos žudikams. Deja, autoriaus spekuliacijos – pesimistinės. Teismas neskirs aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos nei vienam iš įtariamųjų, ir šie išeis į laisvę dar būdami tokio amžiaus ir pilni jėgų įvykdyti naujas nusikalstamas veikas.

Toliau autorius galutinai įsismagina ir pradeda, vardinti mirties bausmės privalumus.

(1) „Ji gali atnešti atpildo jausmą nužudyto asmens artimiesiems”. Šis principas iš esmės atskleidžia moralinės panikos, kylančios po kokio nors rezonansinio nusikaltimo, esmę. Nusikaltėlis turi būti pagautas, ir su juo turi padaryta tas pats, kas ir su nusikaltimo auka. Tiesa, dar vagims, reikėtų kapoti rankas. Toks „akis už akį”  principas istoriškai labai senas reiškinys, beje dar egzistuojantis archajiškose, Islamo teisę praktikuojančiose šalyse, kuriose šis principas dar labiau ištobulintas ir mirties bausmę gali užsitarnauti ir dėl su nužudymu nesusijusių nusikaltimų. Revanšistiniai jausmai neturėtų būti civilizuotų valstybių teisės dalimi, ir ypač paskata keisti teisės normas, ypač turint omeny, kad viena iš bausmės paskirčių yra ne kerštas, o teisingumo principo įgyvendinimas – t.y. kiekvienas nusikaltėlis nešališko teismo nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, taip įgyvendinamas teisingumas ir nusikaltėliai neišvengia atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

(2) „Ji galimai atbaidys potencialius žudikus nuo panašių veiksmų”. Čia autorius teisingai pabrėžia tik sankcijos tikslo – nusikaltimų prevencijos, galimumą, o ne būtinybę. Deja, vadovaujamasi ta pačia logika, kaip kad pvz. uždrausim abortus – sumažės abortų skaičius (nė velnio nesumažės), uždrauskim rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiu – nepilnamečiai tuomet negirtuokliaus tądien (vis vien girtuokliauja). Tas pats ir su mirties bausme. Iš esmės darant kažkokį tai nusikaltimą, žmogus supranta, kad elgiasi netinkamai (dažniausiai; bet nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia), tačiau jis negalvoja apie galimas sankcijas – .t.y. jis negalvoja: „Pala pala, jei pagrobsiu šiuos pinigus, man gresia laisvės atėmimas iki trejų metų; gal tuomet aš neimsiu tų pinigų”. Nusikaltėlių mąstymas taip neveikia, tad jokie sankcijų už nusikaltimus didinimai prie nusikaltimų prevencijos neprisideda.

(3) „Tai gali pakeisti visuomenėje po truputį įsigalinčią nuomonę, kad valstybė nusikaltėlius gina labiau nei aukas.” Toliau autorius pavardina, kad už nužudymą nusikaltėlis gaus nemokamą pastogę, maisto ir nemokamą sporto klubą. Deja, autorius turbūt nesupranta paprastų žodžių – „laisvės atėmimas”. T.y. laisvės atėmimu nubaustas asmuo negali mėgautis visomis laisvėmis ir teisėmis, kurios jam yra prieinamos būnant laisvėje. O jau minimalių pragyvenimo sąlygų nuteistiesiems suteikimas, kad šie kalėjime nenumirtų nuo nežmogiškų sąlygų ir bado, negali ir neturi būti laikytinas nusikaltėlių gynimu (neva didesniu gynimu nei aukų gynimas).

(4) „Tokia bausmė gerokai sumažintų problemų, kylančių dėl per didelio kalinių skaičiaus.” Čia taip pat sistemiškai klaidingas požiūris. Problema yra didelis nusikalstamumas, o ne per didelis kalinių skaičius. Šiuo atveju autorius klaidingai identifikuoja problemą ir sprendžia ne tą problemą, kurią reikia spręsti. Jis siūlo spręsti perpildytų kalėjimų problemą, paprasčiausiai nugalabijant dalį kalinių. O nusikalstamumus ir toliau vešėtų kaip vešėjęs.

(!) „Visų svarbiausia – tai būsimas aukas gali apsaugoti nuo jau kartą už sunkius nusikaltimus teistų asmenų agresijos.” Tai autorius įvardina kaip prioritetą. Su tuo aš irgi sutinku. Todėl kitos bausmės paskirtys yra įvardinamos, kaip galimybių nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas atėmimas ar apribojimas; bei bausmę atliekančių asmenų paveikimas, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Iš esmės pastaroji paskirtis, mano manymu, yra svarbiausia bausmės funkcija. Labai daug kalbama, kad mūsų bausmių atlikimo sistema neveikia, nes didelė dalis nuteistųjų išėję iš įkalinimo įstaigų, daro naujas nusikalstamas veikas – kas rodo, kad bausmių atlikimo sistema neatlieka perauklėjamosios funkcijos. Turbūt iš sovietmečio atėjo toks revanšistinis požiūris, kad visi nusikaltėliai nepataisomi niekšai, todėl tegul pūna sau kalėjime žiūrėdami į keturias sienas. Toks požiūris sistemiškai klaidingas. Žmonėms neparodomos alternatyvos, nebandoma jų šviesti auklėti, kad išėję iš įkalinimo įstaigų, jie galėtų resocializuotis ir reintegruotis į visuomenę. Lietuvoje tik neseniai suprasta, kad bausmių sistema turi būti orientuota būtent į šią funkciją. Mano manymu, turi būti gerinamos ir įkalinimo sąlygos. Pvz. Norvegijoje, kur aukščiausiai bausmė apskritai yra 21 metai laisvės atėmimo, įkalinimo sąlygos primena viešbučius, kaliniai turi daug įvairios veiklos, gali studijuoti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą (tiesa ir pas mus jau galima). Dar vienas svarbus faktas – Norvegijoje išėjusių iš įkalinimo įstaigų recidyvo tikimybė itin maža – t.y. nuteistieji retai padaro pakartotinius sunkius nusikaltimus. Tai galbūt turėtų būti ženklas, kad turime lygiuotis būtent į norvegiškąjį modelį, o ne į bet kokį kitą.

Toliau straipsnio autorius padaro galutinai jo argumentus nužudančias logines klaidas, kalbėdamas apie tariamą valstybės moralinę atsakomybę už į laisvę paleidžiamus nuteistuosius, mokesčių mokėtojų pinigus ir teismus, kuriais dauguma valstybės piliečių nepasitiki. Straipsnį vainikuoja, pamąstymai, kad mirties bausmės grąžinimas būtų smulkmena, nes mes sulaužytume tik keletą tarptautinių sutarčių, bei sulauktume „kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškų, liberalių vietos politikierių pagraudenimų ir švelnių Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimų”. Iš tokių pamąstymu, galima spręsti, kad autorius didelis euroskeptikas, ir mano, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta tik dėl kažkokių tai sutarčių ar ES reikalavimų. Deja, taip nėra. Reikia priminti, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta, po 1998 metų LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai. Konstitucinis teismas tuomet pažymėjo, kad svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, o pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, todėl negali būti įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę. Ir apskritai, čia bendro suvokimo reikalas – jei žmogui atimti gyvybę yra draudžiama, kodėl tai turi būti leidžiama išskirtinai valstybei. Išskirtinių teisių atimti žmogui gyvybei suteikimas valstybei prieštarautų pačiam principui, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama.

POPULISTAI

Deja, po 17-metės nužudymo kilus moralinei panikai, šia panika puolė pasinaudoti populistinės jėgos – ypač vienos iš jų – partijos „Tvarka ir teisingumas“, politikai. Vakar apie mirties bausmės sugrąžinimą kalbėjo nušalintasis prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas. Šiandien jau nacionalinė Lietuvos vertybė ir „dorovės” garantas Petras Gražulis su rašybos klaidomis ir logikos klaidomis aiškinamajame rašte (matyt labai skubėjo pasinaudoti puikia galimybe) pateikė įstatymo projektą – Baudžiamojo Kodekso pataisas, kuriomis į jį sugrąžinama sankcija – mirties bausmė. Kodėl vadinu, tai populizmu? Nes esu visiškai įsitikinęs, kad mirties bausmė nebus grąžinta. O įstatymo projektai teikiama atsižvelgiant į moralinės panikos bangą, siekiant įsiteikti panikos apimties potencialiems rinkėjams. Aš suvokiu, kas yra populistai ir kokia yra jų mąstymo logika. Petras Gražulis homofobiškai nusiteikusių asmenų akyse tapo Baltic Pride eitynių didvyriu ir moraliniu etalonu. Dabar piktnaudžiaudamas savo kaip Seimo nario įgaliojimais, Petras Gražulis ir vėl statosi savo politinį kapitalą ir moralinės panikos aukų akyse, jis vėl taps nesuprastu kovotoju už teisingumą, moralę ir dorovę, o valstybė, kuri tokias jo butaforines, konvejeriaus principu kepamas įstatymo pataisas atmetė, taps supuvusios Europos moralinių vertybių sąvartynu, nes viešojoje erdvėje pas mus greitai neatsiranda sveiką protą demonstruojančių asmenybių, kurios gebėtų pastatyti populistus į savo vietas, sugriautų jų argumentus ir apmalšintų visuomenėje susikaupusias emocijas.

 

 

 

Šeimų įvairovė – grėsmė nepilnamečiams

gay-rights-1204-1280x960Prieš keletą dienų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad vienas iš Baltic Pride renginį reklamuoti LRT televizijoje skirtų video klipų turi būti transliuojamas su ženklu S – t.y. jis skirtas tik suaugusiųjų auditorijai.

LRT tarybą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai apskundė asociacija Lietuvos gėjų lyga, po to kai LRT taryba atsisakė dienos metu rodyti vieną iš Baltic Pride renginį reklamuojančių filmukų. Minėtame klipe kalba ir savo seksualinę orientaciją nurodo įvairūs žmonės – ne tik homoseksualūs, bet ir heteroseksualūs. Ant vieno iš reklamoje kalbančių asmenų marškinėlių matomas užrašas „Už šeimų įvairovę”, sulaukė ypač kritiško ekspertų vertinimo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad minėtas filmukas daro neigiamą įtaką nepilnamečiams, kadangi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme prie neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos priskiriama tokia mistinė informacija, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.”

Ši įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos teismo nutarimui, išaiškinusiam, kad konstitucinė šeimos samprata yra grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o ne šių santykių išraiškos forma – ji konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Remiantis šiuo Konstitucinio teismo išaiškinimu, galima prieiti šias išvadas:

  1. Homoseksualų neregistruota (Lietuvoje dar neįteisinta) partnerystė savaime neniekina šeimos vertybių (kurios, beje, nėra apibrėžtos). Nors tokia partnerystė ar kitos šeimyninio gyvenimo formos nėra tiesiogiai paminėtos Konstitucijoje, tai nereiškia, kad tai yra blogybė.
  2. Vien tik homoseksualais save identifikuojančių asmenų rodymas vaizdo klipe savaime negali būti prilyginamas kitokios, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintai santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratos skatinimui, ar juo labiau vertybių niekinimui, nes vaizdo klipe nėra užsimenama apie partnerystę ar kitokią LR Konstitucijoje nepaminėtą šeimyninio gyvenimo formą. Priešingai, vaizdo klipe skatinamos tokios vertybės kaip atvirumas, pagarba, empatija. Jei pastarosios vertybės nepriskiriamos šeimos vertybėms, tuomet galima interpretuoti, kad jos prieštarauja šeimos vertybėms ir daro neigiamą poveikį nepilnamečiams. Skamba pakankamai makabriškai.
  3. Grįžtant prie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, cituotos anksčiau, paminėtina, kad ji buvo priimta praeitos kadencijos Seime, kuriame be šios pataisos, buvo bandoma pakeisti Konstitucijos nuostatas. Homofobiškų įstatymo iniciatyvų nesumažėjo ir šios kadencijos Seime. Pabrėžtina, kad tiek ankstesnės iniciatyvos, tiek ir dabartinės iniciatyvos, susijusios su neva tradicinės šeimos apsaugojimu, tautos gelbėjimu nuo „genocido” ir „supuvusių” europinių vertybių, buvo nukreiptos išskirtinai prieš Lietuvos LGBT bendruomenę. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad homoseksualumas tėra mados reikalas, kurį žmogus sąmoningai pasirenka (tai yra, kad tai yra įgyta, o ne įgimta žmogaus savybė). Kai kurie Seimo nariai mano, kad homoseksualių asmenų daugėja, nes viešojoje erdvėje paaugliai skatinami (skatinimas, remiantis įstatymu, „yra kryptinga informacija, kuria nepilnamečiai raginami imtis konkrečių veiksmų, skatinami įgyti arba keisti įpročius, pažiūras, polinkius ar elgseną”.) tapti homoseksualais. Klausimas pamąstymui – jei seksualinė orientacija yra pasirenkamas dalykas, kaip kad teigiama, ar heteroseksualūs asmenys taip pat pasirenka jausti seksualinį potraukį priešingos lyties asmenims?
  1. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai sukūrė labai pavojingą precendentą, sudarantį sąlygas cenzūros įsigalėjimui. Verta pabrėžti, jog neigiamos įtakos anksčiau minėtas vaizdo klipas nepilnamečiams nekelia ir negali kelti, nes vaizdo klipas negali pakeisti žmogaus seksualinių preferencijų, kurios yra įgimtos. Ekspertai taip pat minėjo, kad jų išaiškinimas bus svarbus formuojant praktiką. Deja, tokios kalbos apie praktikos formavimą tik įrodo, kad lygiuojamės į Rusiją, kurioje neseniai įsigaliojo panašaus įstatymo pataisa, kuria draudžiama nepilnamečiams skleisti informaciją, „propaguojančią” homoseksualumą. Tokios praktikos formavimas gali reikšti draudimą iki 23 valandos rodyti bet kokias TV laidas, kuriose diskutuojama apie LGBT teises, tuomet taip pat nebus galima kalbėti apie šeimų įvairovę, LGBT žmonės negalės dalintis informacija apie patiriamus sunkumus, patyčias ar neapykantą.

Pabaigai, dar kartą norėčiau pabrėžti pavojų, kurį demokratijai kelia tiek įstatymų leidėjai, tiek tam tikros ekspertų grupės. Įstatymų leidėjai turėtų mažiau reguliuoti šeimos gyvenimą (idealiu atveju, visai nesikišti) – neturėtų būti bandoma griežtai apibrėžti, kas yra ir kas nėra šeima. Toks skirstymas sukelia stigmatizaciją, kuria stereotipus, o tai lemia tų šeiminių darinių, kurie neatitinka dirbtinai nustatytos normos, demonizavimą. Šiuo atveju, homoseksualumas visuomenėje yra demonizuotas tokiu lygiu, kad bandymai cenzūruoti informaciją apie homoseksualumą ar apriboti tam tikrų žmonių grupių teises jau tampa kasdienybe.

Konstitucinių teisių apmokestinimo iniciatyvos

Šiandien Seimo narių grupė, susidedanti iš petras-grazulis-tautosakoje-montazas-61956723dviejų „tvarkiečių” – etatinio „dorovės” gynėjo Petro Gražulio ir Andriaus Mazuronio, įregistravo LR Susirinkimų įstatymo 11 ir 14 straipsnių pakeitimo projektą, kuriame išdėstoma, kad susirinkimo organizatoriai, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas, privalo apmokėti susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas.

Idėja priversti susimokėti už viešų renginių, kuriuos reglamentuoja Susirinkimų įstatymas, apsaugą – nenauja. Ji iškyla po kiekvienų eitynių, ir ne bet kokių eitynių ir ne po bet kokio viešo renginio  – o būtent po Baltic Pride eitynių, kurios vyksta Vilniuje kas tris metus. Šiais metais Baltic Pride eitynių „Už lygybę” apsauga kainavo apie 200 tūkst. litų. Kai tik policija paviešino šiuos skaičius, taip visas būrys homofobų pradėjo rėkti, kad čia neva mokesčių mokėtojų pinigais mokama už renginio, kuriam didžioji dalis visuomenės nepritaria, apsaugą. Mokesčių mokėtojai neva nenori mokėti už tokių renginių apsaugą, todėl pasigirdo raginimai už tokių renginių apsaugą priversti susimokėti organizatorius. Kaip pasakė, taip ir padarė. Tiesa, aiškinamajame rašte organizatoriai išreiškia susirūpinimą, kad organizatoriai finansiškai neprisideda prie išlaidų, kurios reikalingos tvarkos užtikrinimui susirinkimų metu, o policijos pareigūnams trūksta lėšų jų atlyginimams ir tiesioginėms pareigoms vykdyti (galima pagalvoti, kad lėšos susirinkimų apsaugai užtikrinti išskaičiuojamos iš pareigūnų atlyginimų). Todėl įstatymo pakeitimo projekto autoriai yra tvirtai įsitikinę, kad susirinkimo organizatoriai privalo susimokėti už susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas iš savo lėšų.

Viskas būtų gerai, jei ne keletas BET. Taip, šiuo metu valstybė apmoka viešų renginių apsaugai reikalingas išlaidas, nes visų pirma tokia yra policijos paskirtis – užtikrinti viešąją tvarką, o šia pataisa įnešamas selektyvumas, kurią viešąją tvarką užtikrinti, o kurią – ne, mažu mažiausiai kertasi su sveika logika.

Kalbant apie tai, kad  valstybė apmoka susirinkimų apsaugos išlaidas, verta paklausti, iš kur valstybė gauna pinigus, reikalingus toms išlaidoms apmokėti. Aišku, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau bet kuriame susirinkime rasite mokesčių mokėtojų, kurie turės teisėtus lūkesčius būti apsaugotiems nuo jų konstitucinę teisę trukdančių įgyvendinti asmenų. Tas „mokesčių mokėtojų” argumentas man atrodo nelogiškas ta prasme, kad viešoji tvarka pagal apibrėžimą yra VIEŠOJI. Jei gatvėje susimuš 10 užsienio piliečių, policija atvažiavusi nepuls aiškintis, ar jie moka mokesčius Lietuvos valstybei ir ar sutinka apmokėti išlaidas susijusias su tuo, kad bus sustabdytos muštynės.

Daug svarbiau yra atkreipti dėmesį, kad susirinkimų laisvė yra viena pamatinių konstitucinių teisių ir laisvių. Ji svarbi tuo, kad pasitelkiant šią laisvę įgyvendinama ir dar viena svarbi konstitucinė teisė – teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Reikalavimus susimokėti už tai, kad tu su savo bendraminčiais įstatymų nustatyta tvarka susirinkai kur nors viešai išreikšti savo įsitikinimus kertasi su Konstitucijoje įtvirtina laisve reikšti savo įsitikinimus. Be to, minėtos įstatymo pataisos nepagrįstai apribotų piliečių susirinkimų laisvę – tai galimai prieštarauja Konstitucijai. Apskritai, iniciatyvos, raginančios faktiškai susimokėti, kad tau būtų leidžiama saugiai pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis, kertasi su sveika nuovoka – tai būtų tas pats, kad prašyti susimokėti už žmogaus teisę į gyvybę – jos apsauga policijai ir valstybei reikalauja papildomų išlaidų, o žmogus finansiškai prie to neva neprisideda, todėl jam reikėtų papildomai susimokėti išlaidas, susijusias su jo teisės į  gyvybę apsauga. Jei tai skamba pakankamai idiotiškai, tai vadinasi mes vienas kitą supratome, nes taip pat skamba ir čia minimos įstatymo pataisos.

 

 

 

 

Institucinė vaikų globa – lietuvių kultūrinis paveldas?

Reagudev-bg-home-2odamas į naujienų portale Delfi.lt pasirodžiusį straipsnį „Globos namų darbuotojai:tautiečiai dar nepasiruošę vaikų globos panaikinimui” (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/globos-namu-darbuotojai-tautieciai-dar-nepasiruose-vaiku-globos-panaikinimui.d?id=62155829) norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie šią problemą, kuriai Lietuvos visuomenė neva nėra pasiruošusi.

Kalbant konkrečiai apie institucinę vaikų globos sistemą, reikia pabrėžti, kad tai nėra unikali problema. Ji egzistuoja ne tik postsovietinėse Rytų Europos šalyse, bet ir kai kuriose Azijos ar kitų regionų šalyse. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse institucinė vaikų globa tiesiog neegzistuoja – jose jau seniai buvo įgyvendintas toks vaikų globos deinstitucionalizavimas. Išsivysčiusios šalys seniai suprato, kad institucinė vaikų globa nesuteikia globojamiems vaikams individualaus ilgalaikio dėmesio, meilės ir palaikymo, kurie yra būtini vaiko emocinei ir psichosocialinei raidai ir kurią vaikai gauna augdami šeimose. Be to, pridurtina, kad tokio institucinio vaikų globos modelio palaikymas yra brangus malonumas, bet apie tai vėliau.

Lietuvoje irgi yra planų įgyvendinti vaikų globos įstaigų palaipsninį mažinimą, Vyriausybė savo programos priemonių plane yra numačiusi parengti parengti Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizavimo programą. Tačiau kaip supratau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rimtai į savo planus nežiūri. Galbūt problema glūdi tame, kad pačios institucinės vaikų globos įstaigos ir jų darbuotojai įnirtingai tam priešinasi, nes natūralu, kad globos įstaigų panaikinimas reikš, kad daug specialistų neteks darbo. Todėl suinteresuotiems išsaugoti šiltas, dideles pajamas nešančias darbo vietas patogu skleisti įvairius gandus, kad neva tautiečiai nėra pasirengę vaikų globos panaikinimui. Toks pasakymas skamba ciniškai turint omeny, kad problema yra neatidėliotina, nes kasdien žalojami šimtų vaikų likimai, o tolesnis atidėliojimas reikš, kad tų vaikų, kurie savo gražiausius gyvenimo metus praleis valstybinėse globos institucijose, bus dar daugiau.

Akivaizdu, kad norint panaikinti vaikų globos namus reikalinga lengvinti įsivaikinimo sąlygas, įvairiais būdais skatinti įsivaikinimą, skatinti šeimynų kūrimąsi ir pan. Suprantama šie dalykai nėra įgyvendinami per vieną dieną, būtina deinstitucionalizavimą įgyvendinti palaipsniui, kad nekiltų chaosas, kurio metu nebūtų aišku kaip ką daryti. Kad to išvengti reikalinga detali vaikų globos deinstitucionalizavimo strategija-veiksmų planas.

Lietuvoje šiuo metu yra apie šimtas savivaldybių, valstybės ir nevalstybinių vaikų globos namų. Kasmet šioms įstaigoms (infrastruktūros palaikymas, darbuotojų atlyginimai) išlaikyti reikalingos milžiniškos pinigų lėšos. Vaikų globos deinstitucionalizmas iš esmės nekainuotų valstybei daugiau nei ji išleidžia dabar. Dar turint omeny varganą Lietuvos ekonominę situaciją, tai leisti sau tokį brangų malonumą kaip institucinė vaikų globa yra nepriimtina, dar neminint, kad iš tai jokios pridėtinės vertės ar naudos nesukuria – vaikams netampa gyventi geriau, jie tampa priklausomi nuo valstybės išlaikymo, neišmoksta savarankiškumo, neįgyja reikiamų socialinių įgūdžių. Todėl man nesuprantami nepagrįsti pasamprotavimai, kad neva vaikų globos panaikinimui visuomenė nėra pasiruošusi. Tai išgirdus, kyla klausimų, pavyzdžiui, kaip deinstitucionalizavimas pakeistų įprastą visuomenės gyvenimo tvarką? Arba jei tai kažkokiu būdu ir paveiktų visuomenę, kada ji bus pasiruošusi panaikinti vaikų globos įstaigas. Gaila, kad ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neturi, galima sakyti, suinteresuotumo imtis šių būtinų reformų įgyvendinimo. Galbūt trūksta politinės valios, galbūt jaučiamas spaudimas iš vaikų globos įstaigų vadovų, kurie tikrai nėra suinteresuoti prarasti savo darbo vietų.

Esant tokiam abejingumui ir nesupratimui, tenka konstatuoti, kad sovietinis Lietuvos paveldas – institucinė vaikų globa jau pamažu įtraukinėjama į kultūros paveldo sąrašus, kartu aišku ir su smurtu artimoje aplinkoje. Ir apskritai kalbant apie politinę realybę itin daug reikalingų reformų net nepradedamos motyvuojant tuo, kad visuomenė neva nėra pasiruošusi.

 

Kultūriniai patriotinių etalonų renginiai

nationalismŠiandien kažkur Molėtų rajone į sąskrydį rinkosi pseudopatriotinė Tautininkų sąjunga. Suvažiavimo metu eilinį kartą buvo kartojami raginimai susivienyti kovojant prieš tokias blogybes kaip oligarchija, seksualinis hedonizmas (čia iš esmės turimas omeny homoseksualumas) beigi Lietuvos nutautinimas. Partijos vadukai pabrėžę Lietuvos tautines ir dorovines vertybes – nacionalinį ir tautinį suverenitetą, t.y. nacionalizmą, ėmėsi veiksmų. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka apsigobęs Kukluksklano laikus menantį gobtuvą ėmė atlikinėti groteskišką apsivalymo ritualą – pradėjo deginti tautininkus kritikuojančių visuomenės veikėjų neva tautos priešų Artūro Rudomanskio, Marijos Aušrinės Pavilionienės, Nidos Vasiliauskaitės, Viktoro Uspaschiko, Valdemaro Tomaševskio, Petro Austrevičiaus, Algirdo Paleckio, Arkadijaus Vinokuro, Artūro Zuoko atvaizdus. Beje reikia pridurti, kad šis daug pridedamosios vertės turintis reginys buvo įtrauktas į kultūrinę programą: suvažiavime buvo numatytas „atvaizdų, labai panašių į nusikaltusius Valstybei ir Tautai asmenis, deginimas šventoje lietuviškoje ugnyje“. Gal kiek patosiškai užvadinta ir priskirta kultūriniam renginiui, bet tiek jau to.

Taip pat suvažiavime galima buvo pasiklausyti pseudopatriotinio roko muzikos grupės „Diktatūra“ koncerto, grupės, kuri kadaise savo dainose ragino žudyti juodaodžius, o dar kitoje dainoje minimi pakarti lenkai, paskersti rusai ir krosnyje pakurti žydai, beigi džiaugiamasi, kad tikri lietuviai visi gyvi.

All in all, keista matyti Lietuvos padangėje tokias politines partijas, siūlančias tokias konstruktyvias kultūrines programas, aišku baisu ir įsivaizduoti, jei tokia partija ateitų į valdžią, ko tikėtina niekad ir nebus, nes per pastaruosius Seimo rinkimus tautininkai net koalicijoje su dar marginalesnėmis nacionlistinėmis jėgomis nesugebėjo surinkti net 1 procento visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Aišku nesmagu, kai nuolat viešojoje erdvėje galima išvysti šiuos pseudopatriotus, kurie įnirtingai stengiasi monopolizuoti patriotiškumą, bet tokia jau demokratijos kaina. Bet žiūrint į šios partijos kultūrinius renginius ir girdint partijos lyderių retoriką, galima būti ramūs, kad jie nėra jokie „patriotiniai etalonai“, kokiais save laiko.

Andriukaičio sindromas

65704_159692127515066_1610864470_nSocialdemokratams iš esmės laimėjus rinkimus Sveikatos ministru tapo Vytenis Povilas Andriukaitis. Rods daug gero iš jo niekas ir nesitikėjo, bet nesitikėjo ir to, kad Andriukaitis tapęs ministru parodys visus savo socialistinius nagus ir nukreips juos prieš privatų verslą ir laisvą žmogaus pasirinkimą.

Didžiausių kritikos strėlių Andriukaitis sulaukė dėl jo siūlomų iniciatyvų apriboti privačių gydymo įstaigų finansavimą, kas iš esmės būtų reiškę, kad finansuojamos būtų tik valstybinės gydymo įstaigos, o privačios gydymo įstaigos būtų priverstos apmokestinti savo pacientams teikiamas būtinas sveikatos priežiūros paslaugas, kurias šiuo metu apmoka valstybė. Akivaizdu, kad tik labai nedidelė dalis iš ~60 proc. privačių gydymo įstaigų paslaugomis besinaudojančių gyventojų liktų toliau gydytis privačiose gydymo įstaigose už savo pinigus. Dėl sumažėjusio pacientų skaičiaus ir pajamų trūkumo daugelis tokių įstaigų būtų priverstos užsidaryti, o valstybinėse gydymo įstaigose nemokamos vizito pas šeimos gydytoją tektų laukti apie pusę metų… Gal kiek ir patirštinu spalvas, bet daugiau ar mažiau situacija būtų tokia.

Andriukaičio socialistinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Konstitucinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu priminė ministrui, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, o remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas yra valstybės pareiga. Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kad jos būtų paskirstytos sveikatos priežiūros įstaigoms, nepaneigiant valstybės pareigos remti privačia nuosavybės teise pagrįstas ir visuomenei naudingas ūkines iniciatyvas, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos ir svarbiausia sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo – t.y. paciento teisės pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą.

Kurį laiką ministras šokiravo savo užmojais netolygaus medikų pasiskirstymo problemą spręsti jaunus medikus priverstinai siunčiant darbuotis į Lietuvos rajonus. Tokiu būdu Andriukaitis tikėjosi, kad jaunieji medikai atsidėkos valstybei už suteiktą išsilavinimą. Bet sulaukus labai didelės kritikos dėl šios totalitariniu būdu asmens laisvę grasinusios suvaržyti reformos, kuri būtų dar labiau paskatinusi emigracijos procesus, Andriukaitis šios idėjos atsisakė, nors ir šventai tiki savo idėjų tobulumu.

Po nepavykusios interpeliacijos situacija gal kiek ir aprimo, tačiau ministro neapykanta privačiam verslui niekur nedingo ir šis užsimojo uždrausti prekiauti alkoholiu ir tabako gaminiais aplink Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) esančiuose baruose ir kavinėse. Pasak Andriukaičio, tokia iniciatyva dera su SAM deklaruojamu tikslu – sumažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje. Nelabai aišku, kaip alkoholio vartojimas sumažės uždraudus juo prekiauti tik aplink SAM, aišku tik tai, kad eilinis išpuolis prieš privatų verslą, kurį Andriukaitis siekia sužlugdyti.

Kadangi Andriukaičio iniciatyvų jau niekas nebevertina rimtai, kaip ir pastarosios, kurios įgyvendinti labai tikėtina, kad nepavyks, tačiau susirūpinti reikėtų dėl paties Andriukaičio, kuriam vis dažniau pasitaiko keisto sindromo požymiai – didelė neapykanta privačiai iniciatyvai ir verslui, bandymai apriboti žmogaus pasirinkimo laisvę. Kadangi Andriukaitis ryškiausias asmuo, kuriam toks sindromas pastaruoju metu pasireiškė, šiam sindromui galima suteikti Andriukaičio sindromo vardą. Laukiam naujų simptomų ar jau esamų simptomų paaštrėjimo.

Ar tikrai „homoseksualizmas” virsta politiniu įrankiu?

Homosexual epigenetics COSMOS Science MagazineNet praėjus maždaug trims savaitėms po Baltic Pride eitynių „Už lygybę“, viešojoje erdvėje netyla diskusijos eitynių tema. Stebina įvairių naujų terminų atsiradimas – viešojoje erdvėje sukasi dirbtiniai terminai – homoseksualizacija, homoseksualizmas, tačiau jie atsirado kaip sąmokslo teorijų produktas, pvz. žodis „homoseksualizacija“ neva reiškia tam tikrą gėjų slaptą darbotvarkę (gay agenda), kuria nusakomas nuoseklus planas kaip pasiekti vienokių ar kitokių teisių/tikslų. Žodis „homoseksualizmas“ taip pat sudaro prielaidas laikyti homoseksualumą ir kovą už homoseksualių asmenų teises kažkokia tai ideologija.

Žurnalistė Goda Juocevičiūtė dalinasi savo įžvalgomis savo straipsnyje „Homoseksualizmas virsta politiniu įrankiu“. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/homoseksualizmas-virsta-politiniu-irankiu.htm) Ji sąmoningai naudoja terminą „homoseksualizmas“ norėdama neigiamoje šviesoje pateikti už LGBT teises kovojančias organizacijas, kurios neva tik „užuodžia įvairių fondų lėšų kvapą“. Žurnalistė nepaisant jos didelių pastangų išlikti neutraliai, pvz. įgeliant ir Gražuliui, nejausdama naudoja savo straipsnyje homofobų sukurtus argumentus. Ji teigia, kad neva „seksualinę orientaciją reklamuojančios akcijos ir rypavimai apie homofobiją“ tik imituoja kovą už lygybę ir tik dar labiau supriešina žmones. Autorės nuomone, kova už lygybę „kompromituoja ir žemina niekuo dėtus homoseksualus, kurie savo pakraipos nė neslepia, tačiau turi kur kas prasmingesnės veiklos ir saviraiškos būdų, nei žygiuoti Gedimino prospektu pasidabinus vaivorykštės spalvomis ir reikalauti iš valstybės privilegijų ar paramos savo meilės formai propaguoti“. Autorė mano, kad homoseksualai turėtų sėdėti savo spintose ir užsiimti savo reikalais, todėl bet koks renginys neva kompromituoja „sėdinčiuosius spintoje“, nes ne visi tokie renginiai sulaukia visiško LGBT bendruomenės palaikymo ar aktyvaus dalyvavimo. Akivaizdu, kad šimtaprocentinio palaikymo ir dalyvavimo niekada ir nebus, net JAV afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas nebuvo vieningas. Lietuvoje homofobija sukuria tokių padarinių kaip „vidinė priespauda“, kada žmonės įsisąmonina visuomenės primetamą idėją, kad kai kurie žmonės yra normalesni už kitus, o kiti – mažiau normalūs, turi nelįsti normaliesiems į akis, nesiviešinti, gailėtis ar atgailauti dėl savo „nenormalumo“. Tuo pat metu, dėl plačiai paplitusios homofobijos didelė dalis homoseksualių asmenų bijo viešai prisipažinti apie savo seksualinę orientaciją, ir netgi bijo viešai palaikyti LGBT teises, kad nebūtų palaikyti gėjais ar lesbietėmis. Todėl dažnai ir patys homoseksualai norėdami palaikyti savo kaip heteroseksualų įvaizdį pasisako itin neigiamai LGBT bendruomenės atžvilgiu, kas iš esmės reiškia, kad niekas negalėtų ir įtarti apie jų homoseksualumą. Žurnalistė taip pat kvestionuoja žygiavimą Gedimino prospektu kaip tinkamą saviraiškos būdą, vadina tai propaganda, nors susirinkimų ir saviraiškos laisvės yra konstitucinės vertybės, kurias apgynė Lietuvos teismai. Autorė bando suklaidinti skaitytojus sakydama, kad eitynės Gedimino prospekte buvo skirtos reikalauti iš valstybės tam tikrų privilegijų. Tiesa yra ta, kad šiuo metu tos pačios lyties asmenys, norintys sudaryti santuoką ar partnerystę, yra blogesnėje teisinėje padėtyje už skirtingų lyčių poras, kurioms sudaryti santuoką leidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atžvilgiu „tradicinės“ poros yra geresnėje – privilegijuotoje padėtyje, todėl teigti, kad homoseksualūs asmenys siekia privilegijų yra klaidinga, nes iš esmės siekiama tų teisių, kurias šiuo metu išskirtinai turi tik heteroseksualios poros.

Galima sutikti su autorės pasvarstymais, kad plačiai paplitusi homofobija yra tik priešo ieškojimas. Ji teigia, kad „iš prigimties agresyvios veislės atstovams nėra esminio skirtumo, prieš ką protestuoti ir lieti tulžį – svarbu, kad būtų bent kažkoks objektas pykčio ir kaltinimų strėlėms leisti.“ Visuomenei reikalingas kažkoks bendras priešas, prieš kurį galima būtų kovoti, nes kitaip nebūtų ką veikti ir tokiu būdu gyvenimas prarastų prasmę. Panašias paraleles galima įžvelgti ir su Klonio gatvės violetiniu judėjimu (net nebežinau, kaip jis čia vadinasi). Tuo metu, kai vyko visa istorija, internetiniai straipsniai tiesiog duso nuo internetinių komentarų apie galima valstybinį pedofilų sąmokslą. Iš esmės keletą metų viešojoje erdvėje dominavo būtent ta tema, tačiau kai visa pedofilijos byla prigeso, o pagrindiniai istorijos dalyviai arba pabėgo į užsienį arba patys pradėjo abejoti istorijos autentiškumu, visas ažiotažas baigėsi, priešas dingo – reikėjo rasti naują atpirkimo ožį ir juo tapo LGBT bendruomenė Lietuvoje, kuri organizavo tradicines Baltic pride eitynes. Vėl girdėjosi įvairios sąmokslo teorijos, Seime pasipylė aiškiai homofobiškos įstatymų iniciatyvos, internetas tiesiog virė nuo tulžies liejamos homoseksualų atžvilgiu. Gaila bet autorė savo straipsnyje prieštarauja sau ir net pripažindama, kad kai kuriems nėra skirtumo ant ko plūstis, vis tik pati pasineria į homofobines insinuacijas, kad gėjų eitynės neva nepasiekė tikslo ir žmonėms daugiau tolerancijos neįskiepijo, tačiau deja nepaminėjo, ar žino geresnių būdų, nei viešumas, kad piliečiams būtų skiepijama pagarba kiekvienam žmogui – t.y. parodant, kad LGBT žmonės egzistuoja, ir kad jie yra mūsų bendradarbiai, kaimynai, draugai, šeimos nariai.

Žurnalistė nesidrovi vadinti eitynių organizatorius ir dalyvius radikalais, įkyriai brukančiais savo seksualinę orientaciją. Nelabai aišku kaip tas įkyrus brukimas pasireiškia, ar per dideliu žiniasklaidos dėmesiu LGBT bendruomenei, ar autorė turi kokių nors įrodymų, kad žmonės būtų kaip nors įtikinėjami gatvėje, o gal pačią autorę kas nors gatvėj buvo sustabdęs ir paklausęs: „Ei, klausyk, gal nori būtų lesbiete?” Įtariu, kad tokių įžūlių veiksmų nebuvo, todėl šiaip pražygiavimą su įvairiais plakatais, kuriuose žmonės išreiškia savo reikalavimus turėti lygias teises, ar pasakydami, kad yra laimingi būdami savimi, vadinti „įkyriu brukimu“ yra nelabai racionalu. Didelis žiniasklaidos dėmesys yra susijęs su žurnalistų pareiga pateikti objektyvią informaciją, todėl jos kiekis iš esmės neturi reikšmės. Tačiau smagu, kad bent Gražulis ir kompanija taip pat buvo išvadinti radikalais, kurstančiais neapykantą.

Autorė taip pat nepamiršta paminėti ir finansinių aspektų. Iš esmės tiek autorės, tiek ir daugelio LGBT teisių priešininkų vienas pagrindinių argumentų yra tai, kad LGBT teisių organizacijos gauna pinigus iš užsienio, ES ir pan. Turint omenyje homofobijos lygį Lietuvoje, nevyriausybinės LGBT teisių organizacijos gauna labai mažą finansavimą iš Lietuvos, todėl savo veikloms vykdyti tenka naudoti projektinio finansavimo lėšas, kurios laimėjus projektus atkeliauja iš užsienio – kitaip veikla tiesiog nevyktų. Tad prikaišioti nevyriausybinėms organizacijos dėl jų finansavimo iš užsienio, kuris yra sąlygotas jiems nepalankaus „klimato“ Lietuvoje, tėra tik manipuliacija žmonių jausmais ir nesupratimu.

Autorė baigia savo straipsnį pabrėždami, kad „problema dėl homoseksualų“, kuri neva neegzistuoja, išpučiama norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių reikalų, kurie yra aktualūs visai šaliai. Žurnalistė pateikia nelabai gerai išvystytą sąmokslo teoriją, kad yra grupelė suinteresuotų politinių jėgų, kurios dirbtinai provokuoja skandalus ir nukreipia piliečių dėmesį nuo už jų akių plėtojamų milžiniškų projektų, kurie šaliai gali būti neva pavojingi ir nuostolingi. Iškyla tik klausimas, koks skirtumas, ar yra tie dirbtiniai skandalai, ar ne, jei milžiniški projektai plėtojami už akių.

Baigiant norėčiau pabrėžti, kad tik iš dalies sutinku su autorės straipsnio pagrindine mintimi, tačiau patikslinčiau ją taip – ne „homoseksualizmas“, o homofobija virsta politiniu įrankiu, kuris yra naudojamas tam tikrų politikų savo politiniam kapitalui kaupti. Signataras Zigmas Vaišvila gali manyti ir kitaip. Galbūt jis ne taip interpretavo Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimir Simonko žodžius, kad eitynės buvo politinė akcija. Tai išties buvo politinė akcija, tačiau teigiama prasme, nes ją organizavo ne politinė, o nevyriausybinė organizacija, o eitynių tikslas buvo parodyti, kad pilietinė visuomenė tikisi iš valstybės atitinkamų sprendimų įgyvendinant teisėtus Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčius.