Nužudymas, mirties bausmė ir populizmas

Visai neseniai įvykdyta 17tomb-gallows-at-metės iš Dembavos itin žiauri žmogžudystė pažadino visuomenėje kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą.

NUŽUDYMAS IR MIRTIES BAUSMĖ

Naujienų portale Lrytas.lt pasirodė Luko Šimkaus straipsnis-nuomonė „Mirties bausmė – keli argumentai jos naudai”. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/mirties-bausme-keli-argumentai-jos-naudai-201309231230.htm). Straipsnio pradžioje autorius trumpai apibūdina Baudžiamojo Kodekso 129 straipsnio hipotezes ir sankcijas bei leidžia sau įsijausti į teisėjo vaidmenį ir „paspekuliuoti”, kad gi nutiks įtariamiems merginos žudikams. Deja, autoriaus spekuliacijos – pesimistinės. Teismas neskirs aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos nei vienam iš įtariamųjų, ir šie išeis į laisvę dar būdami tokio amžiaus ir pilni jėgų įvykdyti naujas nusikalstamas veikas.

Toliau autorius galutinai įsismagina ir pradeda, vardinti mirties bausmės privalumus.

(1) „Ji gali atnešti atpildo jausmą nužudyto asmens artimiesiems”. Šis principas iš esmės atskleidžia moralinės panikos, kylančios po kokio nors rezonansinio nusikaltimo, esmę. Nusikaltėlis turi būti pagautas, ir su juo turi padaryta tas pats, kas ir su nusikaltimo auka. Tiesa, dar vagims, reikėtų kapoti rankas. Toks „akis už akį”  principas istoriškai labai senas reiškinys, beje dar egzistuojantis archajiškose, Islamo teisę praktikuojančiose šalyse, kuriose šis principas dar labiau ištobulintas ir mirties bausmę gali užsitarnauti ir dėl su nužudymu nesusijusių nusikaltimų. Revanšistiniai jausmai neturėtų būti civilizuotų valstybių teisės dalimi, ir ypač paskata keisti teisės normas, ypač turint omeny, kad viena iš bausmės paskirčių yra ne kerštas, o teisingumo principo įgyvendinimas – t.y. kiekvienas nusikaltėlis nešališko teismo nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, taip įgyvendinamas teisingumas ir nusikaltėliai neišvengia atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

(2) „Ji galimai atbaidys potencialius žudikus nuo panašių veiksmų”. Čia autorius teisingai pabrėžia tik sankcijos tikslo – nusikaltimų prevencijos, galimumą, o ne būtinybę. Deja, vadovaujamasi ta pačia logika, kaip kad pvz. uždrausim abortus – sumažės abortų skaičius (nė velnio nesumažės), uždrauskim rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiu – nepilnamečiai tuomet negirtuokliaus tądien (vis vien girtuokliauja). Tas pats ir su mirties bausme. Iš esmės darant kažkokį tai nusikaltimą, žmogus supranta, kad elgiasi netinkamai (dažniausiai; bet nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia), tačiau jis negalvoja apie galimas sankcijas – .t.y. jis negalvoja: „Pala pala, jei pagrobsiu šiuos pinigus, man gresia laisvės atėmimas iki trejų metų; gal tuomet aš neimsiu tų pinigų”. Nusikaltėlių mąstymas taip neveikia, tad jokie sankcijų už nusikaltimus didinimai prie nusikaltimų prevencijos neprisideda.

(3) „Tai gali pakeisti visuomenėje po truputį įsigalinčią nuomonę, kad valstybė nusikaltėlius gina labiau nei aukas.” Toliau autorius pavardina, kad už nužudymą nusikaltėlis gaus nemokamą pastogę, maisto ir nemokamą sporto klubą. Deja, autorius turbūt nesupranta paprastų žodžių – „laisvės atėmimas”. T.y. laisvės atėmimu nubaustas asmuo negali mėgautis visomis laisvėmis ir teisėmis, kurios jam yra prieinamos būnant laisvėje. O jau minimalių pragyvenimo sąlygų nuteistiesiems suteikimas, kad šie kalėjime nenumirtų nuo nežmogiškų sąlygų ir bado, negali ir neturi būti laikytinas nusikaltėlių gynimu (neva didesniu gynimu nei aukų gynimas).

(4) „Tokia bausmė gerokai sumažintų problemų, kylančių dėl per didelio kalinių skaičiaus.” Čia taip pat sistemiškai klaidingas požiūris. Problema yra didelis nusikalstamumas, o ne per didelis kalinių skaičius. Šiuo atveju autorius klaidingai identifikuoja problemą ir sprendžia ne tą problemą, kurią reikia spręsti. Jis siūlo spręsti perpildytų kalėjimų problemą, paprasčiausiai nugalabijant dalį kalinių. O nusikalstamumus ir toliau vešėtų kaip vešėjęs.

(!) „Visų svarbiausia – tai būsimas aukas gali apsaugoti nuo jau kartą už sunkius nusikaltimus teistų asmenų agresijos.” Tai autorius įvardina kaip prioritetą. Su tuo aš irgi sutinku. Todėl kitos bausmės paskirtys yra įvardinamos, kaip galimybių nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas atėmimas ar apribojimas; bei bausmę atliekančių asmenų paveikimas, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Iš esmės pastaroji paskirtis, mano manymu, yra svarbiausia bausmės funkcija. Labai daug kalbama, kad mūsų bausmių atlikimo sistema neveikia, nes didelė dalis nuteistųjų išėję iš įkalinimo įstaigų, daro naujas nusikalstamas veikas – kas rodo, kad bausmių atlikimo sistema neatlieka perauklėjamosios funkcijos. Turbūt iš sovietmečio atėjo toks revanšistinis požiūris, kad visi nusikaltėliai nepataisomi niekšai, todėl tegul pūna sau kalėjime žiūrėdami į keturias sienas. Toks požiūris sistemiškai klaidingas. Žmonėms neparodomos alternatyvos, nebandoma jų šviesti auklėti, kad išėję iš įkalinimo įstaigų, jie galėtų resocializuotis ir reintegruotis į visuomenę. Lietuvoje tik neseniai suprasta, kad bausmių sistema turi būti orientuota būtent į šią funkciją. Mano manymu, turi būti gerinamos ir įkalinimo sąlygos. Pvz. Norvegijoje, kur aukščiausiai bausmė apskritai yra 21 metai laisvės atėmimo, įkalinimo sąlygos primena viešbučius, kaliniai turi daug įvairios veiklos, gali studijuoti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą (tiesa ir pas mus jau galima). Dar vienas svarbus faktas – Norvegijoje išėjusių iš įkalinimo įstaigų recidyvo tikimybė itin maža – t.y. nuteistieji retai padaro pakartotinius sunkius nusikaltimus. Tai galbūt turėtų būti ženklas, kad turime lygiuotis būtent į norvegiškąjį modelį, o ne į bet kokį kitą.

Toliau straipsnio autorius padaro galutinai jo argumentus nužudančias logines klaidas, kalbėdamas apie tariamą valstybės moralinę atsakomybę už į laisvę paleidžiamus nuteistuosius, mokesčių mokėtojų pinigus ir teismus, kuriais dauguma valstybės piliečių nepasitiki. Straipsnį vainikuoja, pamąstymai, kad mirties bausmės grąžinimas būtų smulkmena, nes mes sulaužytume tik keletą tarptautinių sutarčių, bei sulauktume „kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškų, liberalių vietos politikierių pagraudenimų ir švelnių Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimų”. Iš tokių pamąstymu, galima spręsti, kad autorius didelis euroskeptikas, ir mano, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta tik dėl kažkokių tai sutarčių ar ES reikalavimų. Deja, taip nėra. Reikia priminti, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta, po 1998 metų LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai. Konstitucinis teismas tuomet pažymėjo, kad svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, o pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, todėl negali būti įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę. Ir apskritai, čia bendro suvokimo reikalas – jei žmogui atimti gyvybę yra draudžiama, kodėl tai turi būti leidžiama išskirtinai valstybei. Išskirtinių teisių atimti žmogui gyvybei suteikimas valstybei prieštarautų pačiam principui, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama.

POPULISTAI

Deja, po 17-metės nužudymo kilus moralinei panikai, šia panika puolė pasinaudoti populistinės jėgos – ypač vienos iš jų – partijos „Tvarka ir teisingumas“, politikai. Vakar apie mirties bausmės sugrąžinimą kalbėjo nušalintasis prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas. Šiandien jau nacionalinė Lietuvos vertybė ir „dorovės” garantas Petras Gražulis su rašybos klaidomis ir logikos klaidomis aiškinamajame rašte (matyt labai skubėjo pasinaudoti puikia galimybe) pateikė įstatymo projektą – Baudžiamojo Kodekso pataisas, kuriomis į jį sugrąžinama sankcija – mirties bausmė. Kodėl vadinu, tai populizmu? Nes esu visiškai įsitikinęs, kad mirties bausmė nebus grąžinta. O įstatymo projektai teikiama atsižvelgiant į moralinės panikos bangą, siekiant įsiteikti panikos apimties potencialiems rinkėjams. Aš suvokiu, kas yra populistai ir kokia yra jų mąstymo logika. Petras Gražulis homofobiškai nusiteikusių asmenų akyse tapo Baltic Pride eitynių didvyriu ir moraliniu etalonu. Dabar piktnaudžiaudamas savo kaip Seimo nario įgaliojimais, Petras Gražulis ir vėl statosi savo politinį kapitalą ir moralinės panikos aukų akyse, jis vėl taps nesuprastu kovotoju už teisingumą, moralę ir dorovę, o valstybė, kuri tokias jo butaforines, konvejeriaus principu kepamas įstatymo pataisas atmetė, taps supuvusios Europos moralinių vertybių sąvartynu, nes viešojoje erdvėje pas mus greitai neatsiranda sveiką protą demonstruojančių asmenybių, kurios gebėtų pastatyti populistus į savo vietas, sugriautų jų argumentus ir apmalšintų visuomenėje susikaupusias emocijas.

 

 

 

1 komentaras

  1. logika

    Va tas ir yra liūdniausia, kad tokiais atvejais puikiai moka pasinaudoti populistai. Ir deja deja, bet tikrai nemaža dalis visuomenės nemoka atskirti loginių klaidų ir įvertinti argumentų (tai matyti iš rinkimų rezultatų)…

Komentavimo galimybė išjungta.