Mėnesio archyvas: rugsėjo 2013

Nužudymas, mirties bausmė ir populizmas

Visai neseniai įvykdyta 17tomb-gallows-at-metės iš Dembavos itin žiauri žmogžudystė pažadino visuomenėje kalbas apie mirties bausmės sugrąžinimą.

NUŽUDYMAS IR MIRTIES BAUSMĖ

Naujienų portale Lrytas.lt pasirodė Luko Šimkaus straipsnis-nuomonė „Mirties bausmė – keli argumentai jos naudai”. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/mirties-bausme-keli-argumentai-jos-naudai-201309231230.htm). Straipsnio pradžioje autorius trumpai apibūdina Baudžiamojo Kodekso 129 straipsnio hipotezes ir sankcijas bei leidžia sau įsijausti į teisėjo vaidmenį ir „paspekuliuoti”, kad gi nutiks įtariamiems merginos žudikams. Deja, autoriaus spekuliacijos – pesimistinės. Teismas neskirs aukščiausios bausmės – įkalinimo iki gyvos galvos nei vienam iš įtariamųjų, ir šie išeis į laisvę dar būdami tokio amžiaus ir pilni jėgų įvykdyti naujas nusikalstamas veikas.

Toliau autorius galutinai įsismagina ir pradeda, vardinti mirties bausmės privalumus.

(1) „Ji gali atnešti atpildo jausmą nužudyto asmens artimiesiems”. Šis principas iš esmės atskleidžia moralinės panikos, kylančios po kokio nors rezonansinio nusikaltimo, esmę. Nusikaltėlis turi būti pagautas, ir su juo turi padaryta tas pats, kas ir su nusikaltimo auka. Tiesa, dar vagims, reikėtų kapoti rankas. Toks „akis už akį”  principas istoriškai labai senas reiškinys, beje dar egzistuojantis archajiškose, Islamo teisę praktikuojančiose šalyse, kuriose šis principas dar labiau ištobulintas ir mirties bausmę gali užsitarnauti ir dėl su nužudymu nesusijusių nusikaltimų. Revanšistiniai jausmai neturėtų būti civilizuotų valstybių teisės dalimi, ir ypač paskata keisti teisės normas, ypač turint omeny, kad viena iš bausmės paskirčių yra ne kerštas, o teisingumo principo įgyvendinimas – t.y. kiekvienas nusikaltėlis nešališko teismo nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, taip įgyvendinamas teisingumas ir nusikaltėliai neišvengia atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

(2) „Ji galimai atbaidys potencialius žudikus nuo panašių veiksmų”. Čia autorius teisingai pabrėžia tik sankcijos tikslo – nusikaltimų prevencijos, galimumą, o ne būtinybę. Deja, vadovaujamasi ta pačia logika, kaip kad pvz. uždrausim abortus – sumažės abortų skaičius (nė velnio nesumažės), uždrauskim rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiu – nepilnamečiai tuomet negirtuokliaus tądien (vis vien girtuokliauja). Tas pats ir su mirties bausme. Iš esmės darant kažkokį tai nusikaltimą, žmogus supranta, kad elgiasi netinkamai (dažniausiai; bet nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia), tačiau jis negalvoja apie galimas sankcijas – .t.y. jis negalvoja: „Pala pala, jei pagrobsiu šiuos pinigus, man gresia laisvės atėmimas iki trejų metų; gal tuomet aš neimsiu tų pinigų”. Nusikaltėlių mąstymas taip neveikia, tad jokie sankcijų už nusikaltimus didinimai prie nusikaltimų prevencijos neprisideda.

(3) „Tai gali pakeisti visuomenėje po truputį įsigalinčią nuomonę, kad valstybė nusikaltėlius gina labiau nei aukas.” Toliau autorius pavardina, kad už nužudymą nusikaltėlis gaus nemokamą pastogę, maisto ir nemokamą sporto klubą. Deja, autorius turbūt nesupranta paprastų žodžių – „laisvės atėmimas”. T.y. laisvės atėmimu nubaustas asmuo negali mėgautis visomis laisvėmis ir teisėmis, kurios jam yra prieinamos būnant laisvėje. O jau minimalių pragyvenimo sąlygų nuteistiesiems suteikimas, kad šie kalėjime nenumirtų nuo nežmogiškų sąlygų ir bado, negali ir neturi būti laikytinas nusikaltėlių gynimu (neva didesniu gynimu nei aukų gynimas).

(4) „Tokia bausmė gerokai sumažintų problemų, kylančių dėl per didelio kalinių skaičiaus.” Čia taip pat sistemiškai klaidingas požiūris. Problema yra didelis nusikalstamumas, o ne per didelis kalinių skaičius. Šiuo atveju autorius klaidingai identifikuoja problemą ir sprendžia ne tą problemą, kurią reikia spręsti. Jis siūlo spręsti perpildytų kalėjimų problemą, paprasčiausiai nugalabijant dalį kalinių. O nusikalstamumus ir toliau vešėtų kaip vešėjęs.

(!) „Visų svarbiausia – tai būsimas aukas gali apsaugoti nuo jau kartą už sunkius nusikaltimus teistų asmenų agresijos.” Tai autorius įvardina kaip prioritetą. Su tuo aš irgi sutinku. Todėl kitos bausmės paskirtys yra įvardinamos, kaip galimybių nuteistam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas atėmimas ar apribojimas; bei bausmę atliekančių asmenų paveikimas, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Iš esmės pastaroji paskirtis, mano manymu, yra svarbiausia bausmės funkcija. Labai daug kalbama, kad mūsų bausmių atlikimo sistema neveikia, nes didelė dalis nuteistųjų išėję iš įkalinimo įstaigų, daro naujas nusikalstamas veikas – kas rodo, kad bausmių atlikimo sistema neatlieka perauklėjamosios funkcijos. Turbūt iš sovietmečio atėjo toks revanšistinis požiūris, kad visi nusikaltėliai nepataisomi niekšai, todėl tegul pūna sau kalėjime žiūrėdami į keturias sienas. Toks požiūris sistemiškai klaidingas. Žmonėms neparodomos alternatyvos, nebandoma jų šviesti auklėti, kad išėję iš įkalinimo įstaigų, jie galėtų resocializuotis ir reintegruotis į visuomenę. Lietuvoje tik neseniai suprasta, kad bausmių sistema turi būti orientuota būtent į šią funkciją. Mano manymu, turi būti gerinamos ir įkalinimo sąlygos. Pvz. Norvegijoje, kur aukščiausiai bausmė apskritai yra 21 metai laisvės atėmimo, įkalinimo sąlygos primena viešbučius, kaliniai turi daug įvairios veiklos, gali studijuoti ir įgyti aukštąjį išsilavinimą (tiesa ir pas mus jau galima). Dar vienas svarbus faktas – Norvegijoje išėjusių iš įkalinimo įstaigų recidyvo tikimybė itin maža – t.y. nuteistieji retai padaro pakartotinius sunkius nusikaltimus. Tai galbūt turėtų būti ženklas, kad turime lygiuotis būtent į norvegiškąjį modelį, o ne į bet kokį kitą.

Toliau straipsnio autorius padaro galutinai jo argumentus nužudančias logines klaidas, kalbėdamas apie tariamą valstybės moralinę atsakomybę už į laisvę paleidžiamus nuteistuosius, mokesčių mokėtojų pinigus ir teismus, kuriais dauguma valstybės piliečių nepasitiki. Straipsnį vainikuoja, pamąstymai, kad mirties bausmės grąžinimas būtų smulkmena, nes mes sulaužytume tik keletą tarptautinių sutarčių, bei sulauktume „kelių dvasiškai nusilpusių valstybių protesto laiškų, liberalių vietos politikierių pagraudenimų ir švelnių Europos Komisijos bei kelių Europos Parlamento klounų pagrūmojimų”. Iš tokių pamąstymu, galima spręsti, kad autorius didelis euroskeptikas, ir mano, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta tik dėl kažkokių tai sutarčių ar ES reikalavimų. Deja, taip nėra. Reikia priminti, kad mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta, po 1998 metų LR Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad mirties bausmė prieštarauja LR Konstitucijai. Konstitucinis teismas tuomet pažymėjo, kad svarbiausia prigimtinė žmogaus teisė yra teisė į gyvybę, o pagal Konstitucijos 19 straipsnį žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, todėl negali būti įstatymų, leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę. Ir apskritai, čia bendro suvokimo reikalas – jei žmogui atimti gyvybę yra draudžiama, kodėl tai turi būti leidžiama išskirtinai valstybei. Išskirtinių teisių atimti žmogui gyvybei suteikimas valstybei prieštarautų pačiam principui, kad žmogaus gyvybė yra neliečiama.

POPULISTAI

Deja, po 17-metės nužudymo kilus moralinei panikai, šia panika puolė pasinaudoti populistinės jėgos – ypač vienos iš jų – partijos „Tvarka ir teisingumas“, politikai. Vakar apie mirties bausmės sugrąžinimą kalbėjo nušalintasis prezidentas, europarlamentaras Rolandas Paksas. Šiandien jau nacionalinė Lietuvos vertybė ir „dorovės” garantas Petras Gražulis su rašybos klaidomis ir logikos klaidomis aiškinamajame rašte (matyt labai skubėjo pasinaudoti puikia galimybe) pateikė įstatymo projektą – Baudžiamojo Kodekso pataisas, kuriomis į jį sugrąžinama sankcija – mirties bausmė. Kodėl vadinu, tai populizmu? Nes esu visiškai įsitikinęs, kad mirties bausmė nebus grąžinta. O įstatymo projektai teikiama atsižvelgiant į moralinės panikos bangą, siekiant įsiteikti panikos apimties potencialiems rinkėjams. Aš suvokiu, kas yra populistai ir kokia yra jų mąstymo logika. Petras Gražulis homofobiškai nusiteikusių asmenų akyse tapo Baltic Pride eitynių didvyriu ir moraliniu etalonu. Dabar piktnaudžiaudamas savo kaip Seimo nario įgaliojimais, Petras Gražulis ir vėl statosi savo politinį kapitalą ir moralinės panikos aukų akyse, jis vėl taps nesuprastu kovotoju už teisingumą, moralę ir dorovę, o valstybė, kuri tokias jo butaforines, konvejeriaus principu kepamas įstatymo pataisas atmetė, taps supuvusios Europos moralinių vertybių sąvartynu, nes viešojoje erdvėje pas mus greitai neatsiranda sveiką protą demonstruojančių asmenybių, kurios gebėtų pastatyti populistus į savo vietas, sugriautų jų argumentus ir apmalšintų visuomenėje susikaupusias emocijas.

 

 

 

Šeimų įvairovė – grėsmė nepilnamečiams

gay-rights-1204-1280x960Prieš keletą dienų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad vienas iš Baltic Pride renginį reklamuoti LRT televizijoje skirtų video klipų turi būti transliuojamas su ženklu S – t.y. jis skirtas tik suaugusiųjų auditorijai.

LRT tarybą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai apskundė asociacija Lietuvos gėjų lyga, po to kai LRT taryba atsisakė dienos metu rodyti vieną iš Baltic Pride renginį reklamuojančių filmukų. Minėtame klipe kalba ir savo seksualinę orientaciją nurodo įvairūs žmonės – ne tik homoseksualūs, bet ir heteroseksualūs. Ant vieno iš reklamoje kalbančių asmenų marškinėlių matomas užrašas „Už šeimų įvairovę”, sulaukė ypač kritiško ekspertų vertinimo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai nusprendė, kad minėtas filmukas daro neigiamą įtaką nepilnamečiams, kadangi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme prie neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos priskiriama tokia mistinė informacija, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.”

Ši įstatymo nuostata galimai prieštarauja Konstitucijos teismo nutarimui, išaiškinusiam, kad konstitucinė šeimos samprata yra grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o ne šių santykių išraiškos forma – ji konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Remiantis šiuo Konstitucinio teismo išaiškinimu, galima prieiti šias išvadas:

  1. Homoseksualų neregistruota (Lietuvoje dar neįteisinta) partnerystė savaime neniekina šeimos vertybių (kurios, beje, nėra apibrėžtos). Nors tokia partnerystė ar kitos šeimyninio gyvenimo formos nėra tiesiogiai paminėtos Konstitucijoje, tai nereiškia, kad tai yra blogybė.
  2. Vien tik homoseksualais save identifikuojančių asmenų rodymas vaizdo klipe savaime negali būti prilyginamas kitokios, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintai santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratos skatinimui, ar juo labiau vertybių niekinimui, nes vaizdo klipe nėra užsimenama apie partnerystę ar kitokią LR Konstitucijoje nepaminėtą šeimyninio gyvenimo formą. Priešingai, vaizdo klipe skatinamos tokios vertybės kaip atvirumas, pagarba, empatija. Jei pastarosios vertybės nepriskiriamos šeimos vertybėms, tuomet galima interpretuoti, kad jos prieštarauja šeimos vertybėms ir daro neigiamą poveikį nepilnamečiams. Skamba pakankamai makabriškai.
  3. Grįžtant prie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, cituotos anksčiau, paminėtina, kad ji buvo priimta praeitos kadencijos Seime, kuriame be šios pataisos, buvo bandoma pakeisti Konstitucijos nuostatas. Homofobiškų įstatymo iniciatyvų nesumažėjo ir šios kadencijos Seime. Pabrėžtina, kad tiek ankstesnės iniciatyvos, tiek ir dabartinės iniciatyvos, susijusios su neva tradicinės šeimos apsaugojimu, tautos gelbėjimu nuo „genocido” ir „supuvusių” europinių vertybių, buvo nukreiptos išskirtinai prieš Lietuvos LGBT bendruomenę. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad homoseksualumas tėra mados reikalas, kurį žmogus sąmoningai pasirenka (tai yra, kad tai yra įgyta, o ne įgimta žmogaus savybė). Kai kurie Seimo nariai mano, kad homoseksualių asmenų daugėja, nes viešojoje erdvėje paaugliai skatinami (skatinimas, remiantis įstatymu, „yra kryptinga informacija, kuria nepilnamečiai raginami imtis konkrečių veiksmų, skatinami įgyti arba keisti įpročius, pažiūras, polinkius ar elgseną”.) tapti homoseksualais. Klausimas pamąstymui – jei seksualinė orientacija yra pasirenkamas dalykas, kaip kad teigiama, ar heteroseksualūs asmenys taip pat pasirenka jausti seksualinį potraukį priešingos lyties asmenims?
  1. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai sukūrė labai pavojingą precendentą, sudarantį sąlygas cenzūros įsigalėjimui. Verta pabrėžti, jog neigiamos įtakos anksčiau minėtas vaizdo klipas nepilnamečiams nekelia ir negali kelti, nes vaizdo klipas negali pakeisti žmogaus seksualinių preferencijų, kurios yra įgimtos. Ekspertai taip pat minėjo, kad jų išaiškinimas bus svarbus formuojant praktiką. Deja, tokios kalbos apie praktikos formavimą tik įrodo, kad lygiuojamės į Rusiją, kurioje neseniai įsigaliojo panašaus įstatymo pataisa, kuria draudžiama nepilnamečiams skleisti informaciją, „propaguojančią” homoseksualumą. Tokios praktikos formavimas gali reikšti draudimą iki 23 valandos rodyti bet kokias TV laidas, kuriose diskutuojama apie LGBT teises, tuomet taip pat nebus galima kalbėti apie šeimų įvairovę, LGBT žmonės negalės dalintis informacija apie patiriamus sunkumus, patyčias ar neapykantą.

Pabaigai, dar kartą norėčiau pabrėžti pavojų, kurį demokratijai kelia tiek įstatymų leidėjai, tiek tam tikros ekspertų grupės. Įstatymų leidėjai turėtų mažiau reguliuoti šeimos gyvenimą (idealiu atveju, visai nesikišti) – neturėtų būti bandoma griežtai apibrėžti, kas yra ir kas nėra šeima. Toks skirstymas sukelia stigmatizaciją, kuria stereotipus, o tai lemia tų šeiminių darinių, kurie neatitinka dirbtinai nustatytos normos, demonizavimą. Šiuo atveju, homoseksualumas visuomenėje yra demonizuotas tokiu lygiu, kad bandymai cenzūruoti informaciją apie homoseksualumą ar apriboti tam tikrų žmonių grupių teises jau tampa kasdienybe.

Konstitucinių teisių apmokestinimo iniciatyvos

Šiandien Seimo narių grupė, susidedanti iš petras-grazulis-tautosakoje-montazas-61956723dviejų „tvarkiečių” – etatinio „dorovės” gynėjo Petro Gražulio ir Andriaus Mazuronio, įregistravo LR Susirinkimų įstatymo 11 ir 14 straipsnių pakeitimo projektą, kuriame išdėstoma, kad susirinkimo organizatoriai, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas, privalo apmokėti susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas.

Idėja priversti susimokėti už viešų renginių, kuriuos reglamentuoja Susirinkimų įstatymas, apsaugą – nenauja. Ji iškyla po kiekvienų eitynių, ir ne bet kokių eitynių ir ne po bet kokio viešo renginio  – o būtent po Baltic Pride eitynių, kurios vyksta Vilniuje kas tris metus. Šiais metais Baltic Pride eitynių „Už lygybę” apsauga kainavo apie 200 tūkst. litų. Kai tik policija paviešino šiuos skaičius, taip visas būrys homofobų pradėjo rėkti, kad čia neva mokesčių mokėtojų pinigais mokama už renginio, kuriam didžioji dalis visuomenės nepritaria, apsaugą. Mokesčių mokėtojai neva nenori mokėti už tokių renginių apsaugą, todėl pasigirdo raginimai už tokių renginių apsaugą priversti susimokėti organizatorius. Kaip pasakė, taip ir padarė. Tiesa, aiškinamajame rašte organizatoriai išreiškia susirūpinimą, kad organizatoriai finansiškai neprisideda prie išlaidų, kurios reikalingos tvarkos užtikrinimui susirinkimų metu, o policijos pareigūnams trūksta lėšų jų atlyginimams ir tiesioginėms pareigoms vykdyti (galima pagalvoti, kad lėšos susirinkimų apsaugai užtikrinti išskaičiuojamos iš pareigūnų atlyginimų). Todėl įstatymo pakeitimo projekto autoriai yra tvirtai įsitikinę, kad susirinkimo organizatoriai privalo susimokėti už susirinkimo organizavimo ir surengimo išlaidas iš savo lėšų.

Viskas būtų gerai, jei ne keletas BET. Taip, šiuo metu valstybė apmoka viešų renginių apsaugai reikalingas išlaidas, nes visų pirma tokia yra policijos paskirtis – užtikrinti viešąją tvarką, o šia pataisa įnešamas selektyvumas, kurią viešąją tvarką užtikrinti, o kurią – ne, mažu mažiausiai kertasi su sveika logika.

Kalbant apie tai, kad  valstybė apmoka susirinkimų apsaugos išlaidas, verta paklausti, iš kur valstybė gauna pinigus, reikalingus toms išlaidoms apmokėti. Aišku, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau bet kuriame susirinkime rasite mokesčių mokėtojų, kurie turės teisėtus lūkesčius būti apsaugotiems nuo jų konstitucinę teisę trukdančių įgyvendinti asmenų. Tas „mokesčių mokėtojų” argumentas man atrodo nelogiškas ta prasme, kad viešoji tvarka pagal apibrėžimą yra VIEŠOJI. Jei gatvėje susimuš 10 užsienio piliečių, policija atvažiavusi nepuls aiškintis, ar jie moka mokesčius Lietuvos valstybei ir ar sutinka apmokėti išlaidas susijusias su tuo, kad bus sustabdytos muštynės.

Daug svarbiau yra atkreipti dėmesį, kad susirinkimų laisvė yra viena pamatinių konstitucinių teisių ir laisvių. Ji svarbi tuo, kad pasitelkiant šią laisvę įgyvendinama ir dar viena svarbi konstitucinė teisė – teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Reikalavimus susimokėti už tai, kad tu su savo bendraminčiais įstatymų nustatyta tvarka susirinkai kur nors viešai išreikšti savo įsitikinimus kertasi su Konstitucijoje įtvirtina laisve reikšti savo įsitikinimus. Be to, minėtos įstatymo pataisos nepagrįstai apribotų piliečių susirinkimų laisvę – tai galimai prieštarauja Konstitucijai. Apskritai, iniciatyvos, raginančios faktiškai susimokėti, kad tau būtų leidžiama saugiai pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis, kertasi su sveika nuovoka – tai būtų tas pats, kad prašyti susimokėti už žmogaus teisę į gyvybę – jos apsauga policijai ir valstybei reikalauja papildomų išlaidų, o žmogus finansiškai prie to neva neprisideda, todėl jam reikėtų papildomai susimokėti išlaidas, susijusias su jo teisės į  gyvybę apsauga. Jei tai skamba pakankamai idiotiškai, tai vadinasi mes vienas kitą supratome, nes taip pat skamba ir čia minimos įstatymo pataisos.