Ar tikrai „homoseksualizmas” virsta politiniu įrankiu?

Homosexual epigenetics COSMOS Science MagazineNet praėjus maždaug trims savaitėms po Baltic Pride eitynių „Už lygybę“, viešojoje erdvėje netyla diskusijos eitynių tema. Stebina įvairių naujų terminų atsiradimas – viešojoje erdvėje sukasi dirbtiniai terminai – homoseksualizacija, homoseksualizmas, tačiau jie atsirado kaip sąmokslo teorijų produktas, pvz. žodis „homoseksualizacija“ neva reiškia tam tikrą gėjų slaptą darbotvarkę (gay agenda), kuria nusakomas nuoseklus planas kaip pasiekti vienokių ar kitokių teisių/tikslų. Žodis „homoseksualizmas“ taip pat sudaro prielaidas laikyti homoseksualumą ir kovą už homoseksualių asmenų teises kažkokia tai ideologija.

Žurnalistė Goda Juocevičiūtė dalinasi savo įžvalgomis savo straipsnyje „Homoseksualizmas virsta politiniu įrankiu“. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/homoseksualizmas-virsta-politiniu-irankiu.htm) Ji sąmoningai naudoja terminą „homoseksualizmas“ norėdama neigiamoje šviesoje pateikti už LGBT teises kovojančias organizacijas, kurios neva tik „užuodžia įvairių fondų lėšų kvapą“. Žurnalistė nepaisant jos didelių pastangų išlikti neutraliai, pvz. įgeliant ir Gražuliui, nejausdama naudoja savo straipsnyje homofobų sukurtus argumentus. Ji teigia, kad neva „seksualinę orientaciją reklamuojančios akcijos ir rypavimai apie homofobiją“ tik imituoja kovą už lygybę ir tik dar labiau supriešina žmones. Autorės nuomone, kova už lygybę „kompromituoja ir žemina niekuo dėtus homoseksualus, kurie savo pakraipos nė neslepia, tačiau turi kur kas prasmingesnės veiklos ir saviraiškos būdų, nei žygiuoti Gedimino prospektu pasidabinus vaivorykštės spalvomis ir reikalauti iš valstybės privilegijų ar paramos savo meilės formai propaguoti“. Autorė mano, kad homoseksualai turėtų sėdėti savo spintose ir užsiimti savo reikalais, todėl bet koks renginys neva kompromituoja „sėdinčiuosius spintoje“, nes ne visi tokie renginiai sulaukia visiško LGBT bendruomenės palaikymo ar aktyvaus dalyvavimo. Akivaizdu, kad šimtaprocentinio palaikymo ir dalyvavimo niekada ir nebus, net JAV afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas nebuvo vieningas. Lietuvoje homofobija sukuria tokių padarinių kaip „vidinė priespauda“, kada žmonės įsisąmonina visuomenės primetamą idėją, kad kai kurie žmonės yra normalesni už kitus, o kiti – mažiau normalūs, turi nelįsti normaliesiems į akis, nesiviešinti, gailėtis ar atgailauti dėl savo „nenormalumo“. Tuo pat metu, dėl plačiai paplitusios homofobijos didelė dalis homoseksualių asmenų bijo viešai prisipažinti apie savo seksualinę orientaciją, ir netgi bijo viešai palaikyti LGBT teises, kad nebūtų palaikyti gėjais ar lesbietėmis. Todėl dažnai ir patys homoseksualai norėdami palaikyti savo kaip heteroseksualų įvaizdį pasisako itin neigiamai LGBT bendruomenės atžvilgiu, kas iš esmės reiškia, kad niekas negalėtų ir įtarti apie jų homoseksualumą. Žurnalistė taip pat kvestionuoja žygiavimą Gedimino prospektu kaip tinkamą saviraiškos būdą, vadina tai propaganda, nors susirinkimų ir saviraiškos laisvės yra konstitucinės vertybės, kurias apgynė Lietuvos teismai. Autorė bando suklaidinti skaitytojus sakydama, kad eitynės Gedimino prospekte buvo skirtos reikalauti iš valstybės tam tikrų privilegijų. Tiesa yra ta, kad šiuo metu tos pačios lyties asmenys, norintys sudaryti santuoką ar partnerystę, yra blogesnėje teisinėje padėtyje už skirtingų lyčių poras, kurioms sudaryti santuoką leidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atžvilgiu „tradicinės“ poros yra geresnėje – privilegijuotoje padėtyje, todėl teigti, kad homoseksualūs asmenys siekia privilegijų yra klaidinga, nes iš esmės siekiama tų teisių, kurias šiuo metu išskirtinai turi tik heteroseksualios poros.

Galima sutikti su autorės pasvarstymais, kad plačiai paplitusi homofobija yra tik priešo ieškojimas. Ji teigia, kad „iš prigimties agresyvios veislės atstovams nėra esminio skirtumo, prieš ką protestuoti ir lieti tulžį – svarbu, kad būtų bent kažkoks objektas pykčio ir kaltinimų strėlėms leisti.“ Visuomenei reikalingas kažkoks bendras priešas, prieš kurį galima būtų kovoti, nes kitaip nebūtų ką veikti ir tokiu būdu gyvenimas prarastų prasmę. Panašias paraleles galima įžvelgti ir su Klonio gatvės violetiniu judėjimu (net nebežinau, kaip jis čia vadinasi). Tuo metu, kai vyko visa istorija, internetiniai straipsniai tiesiog duso nuo internetinių komentarų apie galima valstybinį pedofilų sąmokslą. Iš esmės keletą metų viešojoje erdvėje dominavo būtent ta tema, tačiau kai visa pedofilijos byla prigeso, o pagrindiniai istorijos dalyviai arba pabėgo į užsienį arba patys pradėjo abejoti istorijos autentiškumu, visas ažiotažas baigėsi, priešas dingo – reikėjo rasti naują atpirkimo ožį ir juo tapo LGBT bendruomenė Lietuvoje, kuri organizavo tradicines Baltic pride eitynes. Vėl girdėjosi įvairios sąmokslo teorijos, Seime pasipylė aiškiai homofobiškos įstatymų iniciatyvos, internetas tiesiog virė nuo tulžies liejamos homoseksualų atžvilgiu. Gaila bet autorė savo straipsnyje prieštarauja sau ir net pripažindama, kad kai kuriems nėra skirtumo ant ko plūstis, vis tik pati pasineria į homofobines insinuacijas, kad gėjų eitynės neva nepasiekė tikslo ir žmonėms daugiau tolerancijos neįskiepijo, tačiau deja nepaminėjo, ar žino geresnių būdų, nei viešumas, kad piliečiams būtų skiepijama pagarba kiekvienam žmogui – t.y. parodant, kad LGBT žmonės egzistuoja, ir kad jie yra mūsų bendradarbiai, kaimynai, draugai, šeimos nariai.

Žurnalistė nesidrovi vadinti eitynių organizatorius ir dalyvius radikalais, įkyriai brukančiais savo seksualinę orientaciją. Nelabai aišku kaip tas įkyrus brukimas pasireiškia, ar per dideliu žiniasklaidos dėmesiu LGBT bendruomenei, ar autorė turi kokių nors įrodymų, kad žmonės būtų kaip nors įtikinėjami gatvėje, o gal pačią autorę kas nors gatvėj buvo sustabdęs ir paklausęs: „Ei, klausyk, gal nori būtų lesbiete?” Įtariu, kad tokių įžūlių veiksmų nebuvo, todėl šiaip pražygiavimą su įvairiais plakatais, kuriuose žmonės išreiškia savo reikalavimus turėti lygias teises, ar pasakydami, kad yra laimingi būdami savimi, vadinti „įkyriu brukimu“ yra nelabai racionalu. Didelis žiniasklaidos dėmesys yra susijęs su žurnalistų pareiga pateikti objektyvią informaciją, todėl jos kiekis iš esmės neturi reikšmės. Tačiau smagu, kad bent Gražulis ir kompanija taip pat buvo išvadinti radikalais, kurstančiais neapykantą.

Autorė taip pat nepamiršta paminėti ir finansinių aspektų. Iš esmės tiek autorės, tiek ir daugelio LGBT teisių priešininkų vienas pagrindinių argumentų yra tai, kad LGBT teisių organizacijos gauna pinigus iš užsienio, ES ir pan. Turint omenyje homofobijos lygį Lietuvoje, nevyriausybinės LGBT teisių organizacijos gauna labai mažą finansavimą iš Lietuvos, todėl savo veikloms vykdyti tenka naudoti projektinio finansavimo lėšas, kurios laimėjus projektus atkeliauja iš užsienio – kitaip veikla tiesiog nevyktų. Tad prikaišioti nevyriausybinėms organizacijos dėl jų finansavimo iš užsienio, kuris yra sąlygotas jiems nepalankaus „klimato“ Lietuvoje, tėra tik manipuliacija žmonių jausmais ir nesupratimu.

Autorė baigia savo straipsnį pabrėždami, kad „problema dėl homoseksualų“, kuri neva neegzistuoja, išpučiama norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių reikalų, kurie yra aktualūs visai šaliai. Žurnalistė pateikia nelabai gerai išvystytą sąmokslo teoriją, kad yra grupelė suinteresuotų politinių jėgų, kurios dirbtinai provokuoja skandalus ir nukreipia piliečių dėmesį nuo už jų akių plėtojamų milžiniškų projektų, kurie šaliai gali būti neva pavojingi ir nuostolingi. Iškyla tik klausimas, koks skirtumas, ar yra tie dirbtiniai skandalai, ar ne, jei milžiniški projektai plėtojami už akių.

Baigiant norėčiau pabrėžti, kad tik iš dalies sutinku su autorės straipsnio pagrindine mintimi, tačiau patikslinčiau ją taip – ne „homoseksualizmas“, o homofobija virsta politiniu įrankiu, kuris yra naudojamas tam tikrų politikų savo politiniam kapitalui kaupti. Signataras Zigmas Vaišvila gali manyti ir kitaip. Galbūt jis ne taip interpretavo Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimir Simonko žodžius, kad eitynės buvo politinė akcija. Tai išties buvo politinė akcija, tačiau teigiama prasme, nes ją organizavo ne politinė, o nevyriausybinė organizacija, o eitynių tikslas buvo parodyti, kad pilietinė visuomenė tikisi iš valstybės atitinkamų sprendimų įgyvendinant teisėtus Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčius.

2 komentarai

  1. Denis from Ottawa

    Homophobia is for gays what Sexism is for women, and Racism is for people of colour. Homosexuality is not „the problem“, the problem is Homophobia, an irrational fear of homosexuality.

Komentavimo galimybė išjungta.