Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2013

Institucinė vaikų globa – lietuvių kultūrinis paveldas?

Reagudev-bg-home-2odamas į naujienų portale Delfi.lt pasirodžiusį straipsnį „Globos namų darbuotojai:tautiečiai dar nepasiruošę vaikų globos panaikinimui” (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/globos-namu-darbuotojai-tautieciai-dar-nepasiruose-vaiku-globos-panaikinimui.d?id=62155829) norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie šią problemą, kuriai Lietuvos visuomenė neva nėra pasiruošusi.

Kalbant konkrečiai apie institucinę vaikų globos sistemą, reikia pabrėžti, kad tai nėra unikali problema. Ji egzistuoja ne tik postsovietinėse Rytų Europos šalyse, bet ir kai kuriose Azijos ar kitų regionų šalyse. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse institucinė vaikų globa tiesiog neegzistuoja – jose jau seniai buvo įgyvendintas toks vaikų globos deinstitucionalizavimas. Išsivysčiusios šalys seniai suprato, kad institucinė vaikų globa nesuteikia globojamiems vaikams individualaus ilgalaikio dėmesio, meilės ir palaikymo, kurie yra būtini vaiko emocinei ir psichosocialinei raidai ir kurią vaikai gauna augdami šeimose. Be to, pridurtina, kad tokio institucinio vaikų globos modelio palaikymas yra brangus malonumas, bet apie tai vėliau.

Lietuvoje irgi yra planų įgyvendinti vaikų globos įstaigų palaipsninį mažinimą, Vyriausybė savo programos priemonių plane yra numačiusi parengti parengti Neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizavimo programą. Tačiau kaip supratau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rimtai į savo planus nežiūri. Galbūt problema glūdi tame, kad pačios institucinės vaikų globos įstaigos ir jų darbuotojai įnirtingai tam priešinasi, nes natūralu, kad globos įstaigų panaikinimas reikš, kad daug specialistų neteks darbo. Todėl suinteresuotiems išsaugoti šiltas, dideles pajamas nešančias darbo vietas patogu skleisti įvairius gandus, kad neva tautiečiai nėra pasirengę vaikų globos panaikinimui. Toks pasakymas skamba ciniškai turint omeny, kad problema yra neatidėliotina, nes kasdien žalojami šimtų vaikų likimai, o tolesnis atidėliojimas reikš, kad tų vaikų, kurie savo gražiausius gyvenimo metus praleis valstybinėse globos institucijose, bus dar daugiau.

Akivaizdu, kad norint panaikinti vaikų globos namus reikalinga lengvinti įsivaikinimo sąlygas, įvairiais būdais skatinti įsivaikinimą, skatinti šeimynų kūrimąsi ir pan. Suprantama šie dalykai nėra įgyvendinami per vieną dieną, būtina deinstitucionalizavimą įgyvendinti palaipsniui, kad nekiltų chaosas, kurio metu nebūtų aišku kaip ką daryti. Kad to išvengti reikalinga detali vaikų globos deinstitucionalizavimo strategija-veiksmų planas.

Lietuvoje šiuo metu yra apie šimtas savivaldybių, valstybės ir nevalstybinių vaikų globos namų. Kasmet šioms įstaigoms (infrastruktūros palaikymas, darbuotojų atlyginimai) išlaikyti reikalingos milžiniškos pinigų lėšos. Vaikų globos deinstitucionalizmas iš esmės nekainuotų valstybei daugiau nei ji išleidžia dabar. Dar turint omeny varganą Lietuvos ekonominę situaciją, tai leisti sau tokį brangų malonumą kaip institucinė vaikų globa yra nepriimtina, dar neminint, kad iš tai jokios pridėtinės vertės ar naudos nesukuria – vaikams netampa gyventi geriau, jie tampa priklausomi nuo valstybės išlaikymo, neišmoksta savarankiškumo, neįgyja reikiamų socialinių įgūdžių. Todėl man nesuprantami nepagrįsti pasamprotavimai, kad neva vaikų globos panaikinimui visuomenė nėra pasiruošusi. Tai išgirdus, kyla klausimų, pavyzdžiui, kaip deinstitucionalizavimas pakeistų įprastą visuomenės gyvenimo tvarką? Arba jei tai kažkokiu būdu ir paveiktų visuomenę, kada ji bus pasiruošusi panaikinti vaikų globos įstaigas. Gaila, kad ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija neturi, galima sakyti, suinteresuotumo imtis šių būtinų reformų įgyvendinimo. Galbūt trūksta politinės valios, galbūt jaučiamas spaudimas iš vaikų globos įstaigų vadovų, kurie tikrai nėra suinteresuoti prarasti savo darbo vietų.

Esant tokiam abejingumui ir nesupratimui, tenka konstatuoti, kad sovietinis Lietuvos paveldas – institucinė vaikų globa jau pamažu įtraukinėjama į kultūros paveldo sąrašus, kartu aišku ir su smurtu artimoje aplinkoje. Ir apskritai kalbant apie politinę realybę itin daug reikalingų reformų net nepradedamos motyvuojant tuo, kad visuomenė neva nėra pasiruošusi.

 

Kultūriniai patriotinių etalonų renginiai

nationalismŠiandien kažkur Molėtų rajone į sąskrydį rinkosi pseudopatriotinė Tautininkų sąjunga. Suvažiavimo metu eilinį kartą buvo kartojami raginimai susivienyti kovojant prieš tokias blogybes kaip oligarchija, seksualinis hedonizmas (čia iš esmės turimas omeny homoseksualumas) beigi Lietuvos nutautinimas. Partijos vadukai pabrėžę Lietuvos tautines ir dorovines vertybes – nacionalinį ir tautinį suverenitetą, t.y. nacionalizmą, ėmėsi veiksmų. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka apsigobęs Kukluksklano laikus menantį gobtuvą ėmė atlikinėti groteskišką apsivalymo ritualą – pradėjo deginti tautininkus kritikuojančių visuomenės veikėjų neva tautos priešų Artūro Rudomanskio, Marijos Aušrinės Pavilionienės, Nidos Vasiliauskaitės, Viktoro Uspaschiko, Valdemaro Tomaševskio, Petro Austrevičiaus, Algirdo Paleckio, Arkadijaus Vinokuro, Artūro Zuoko atvaizdus. Beje reikia pridurti, kad šis daug pridedamosios vertės turintis reginys buvo įtrauktas į kultūrinę programą: suvažiavime buvo numatytas „atvaizdų, labai panašių į nusikaltusius Valstybei ir Tautai asmenis, deginimas šventoje lietuviškoje ugnyje“. Gal kiek patosiškai užvadinta ir priskirta kultūriniam renginiui, bet tiek jau to.

Taip pat suvažiavime galima buvo pasiklausyti pseudopatriotinio roko muzikos grupės „Diktatūra“ koncerto, grupės, kuri kadaise savo dainose ragino žudyti juodaodžius, o dar kitoje dainoje minimi pakarti lenkai, paskersti rusai ir krosnyje pakurti žydai, beigi džiaugiamasi, kad tikri lietuviai visi gyvi.

All in all, keista matyti Lietuvos padangėje tokias politines partijas, siūlančias tokias konstruktyvias kultūrines programas, aišku baisu ir įsivaizduoti, jei tokia partija ateitų į valdžią, ko tikėtina niekad ir nebus, nes per pastaruosius Seimo rinkimus tautininkai net koalicijoje su dar marginalesnėmis nacionlistinėmis jėgomis nesugebėjo surinkti net 1 procento visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Aišku nesmagu, kai nuolat viešojoje erdvėje galima išvysti šiuos pseudopatriotus, kurie įnirtingai stengiasi monopolizuoti patriotiškumą, bet tokia jau demokratijos kaina. Bet žiūrint į šios partijos kultūrinius renginius ir girdint partijos lyderių retoriką, galima būti ramūs, kad jie nėra jokie „patriotiniai etalonai“, kokiais save laiko.

Andriukaičio sindromas

65704_159692127515066_1610864470_nSocialdemokratams iš esmės laimėjus rinkimus Sveikatos ministru tapo Vytenis Povilas Andriukaitis. Rods daug gero iš jo niekas ir nesitikėjo, bet nesitikėjo ir to, kad Andriukaitis tapęs ministru parodys visus savo socialistinius nagus ir nukreips juos prieš privatų verslą ir laisvą žmogaus pasirinkimą.

Didžiausių kritikos strėlių Andriukaitis sulaukė dėl jo siūlomų iniciatyvų apriboti privačių gydymo įstaigų finansavimą, kas iš esmės būtų reiškę, kad finansuojamos būtų tik valstybinės gydymo įstaigos, o privačios gydymo įstaigos būtų priverstos apmokestinti savo pacientams teikiamas būtinas sveikatos priežiūros paslaugas, kurias šiuo metu apmoka valstybė. Akivaizdu, kad tik labai nedidelė dalis iš ~60 proc. privačių gydymo įstaigų paslaugomis besinaudojančių gyventojų liktų toliau gydytis privačiose gydymo įstaigose už savo pinigus. Dėl sumažėjusio pacientų skaičiaus ir pajamų trūkumo daugelis tokių įstaigų būtų priverstos užsidaryti, o valstybinėse gydymo įstaigose nemokamos vizito pas šeimos gydytoją tektų laukti apie pusę metų… Gal kiek ir patirštinu spalvas, bet daugiau ar mažiau situacija būtų tokia.

Andriukaičio socialistinėms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Konstitucinis teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu priminė ministrui, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva”, o remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas yra valstybės pareiga. Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo privalomojo sveikatos draudimo lėšomis teisinį reguliavimą, kad jos būtų paskirstytos sveikatos priežiūros įstaigoms, nepaneigiant valstybės pareigos remti privačia nuosavybės teise pagrįstas ir visuomenei naudingas ūkines iniciatyvas, sąžiningos sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos ir svarbiausia sveikatos priežiūros paslaugų vartotojo – t.y. paciento teisės pasirinkti sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą.

Kurį laiką ministras šokiravo savo užmojais netolygaus medikų pasiskirstymo problemą spręsti jaunus medikus priverstinai siunčiant darbuotis į Lietuvos rajonus. Tokiu būdu Andriukaitis tikėjosi, kad jaunieji medikai atsidėkos valstybei už suteiktą išsilavinimą. Bet sulaukus labai didelės kritikos dėl šios totalitariniu būdu asmens laisvę grasinusios suvaržyti reformos, kuri būtų dar labiau paskatinusi emigracijos procesus, Andriukaitis šios idėjos atsisakė, nors ir šventai tiki savo idėjų tobulumu.

Po nepavykusios interpeliacijos situacija gal kiek ir aprimo, tačiau ministro neapykanta privačiam verslui niekur nedingo ir šis užsimojo uždrausti prekiauti alkoholiu ir tabako gaminiais aplink Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) esančiuose baruose ir kavinėse. Pasak Andriukaičio, tokia iniciatyva dera su SAM deklaruojamu tikslu – sumažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje. Nelabai aišku, kaip alkoholio vartojimas sumažės uždraudus juo prekiauti tik aplink SAM, aišku tik tai, kad eilinis išpuolis prieš privatų verslą, kurį Andriukaitis siekia sužlugdyti.

Kadangi Andriukaičio iniciatyvų jau niekas nebevertina rimtai, kaip ir pastarosios, kurios įgyvendinti labai tikėtina, kad nepavyks, tačiau susirūpinti reikėtų dėl paties Andriukaičio, kuriam vis dažniau pasitaiko keisto sindromo požymiai – didelė neapykanta privačiai iniciatyvai ir verslui, bandymai apriboti žmogaus pasirinkimo laisvę. Kadangi Andriukaitis ryškiausias asmuo, kuriam toks sindromas pastaruoju metu pasireiškė, šiam sindromui galima suteikti Andriukaičio sindromo vardą. Laukiam naujų simptomų ar jau esamų simptomų paaštrėjimo.

Ar tikrai „homoseksualizmas” virsta politiniu įrankiu?

Homosexual epigenetics COSMOS Science MagazineNet praėjus maždaug trims savaitėms po Baltic Pride eitynių „Už lygybę“, viešojoje erdvėje netyla diskusijos eitynių tema. Stebina įvairių naujų terminų atsiradimas – viešojoje erdvėje sukasi dirbtiniai terminai – homoseksualizacija, homoseksualizmas, tačiau jie atsirado kaip sąmokslo teorijų produktas, pvz. žodis „homoseksualizacija“ neva reiškia tam tikrą gėjų slaptą darbotvarkę (gay agenda), kuria nusakomas nuoseklus planas kaip pasiekti vienokių ar kitokių teisių/tikslų. Žodis „homoseksualizmas“ taip pat sudaro prielaidas laikyti homoseksualumą ir kovą už homoseksualių asmenų teises kažkokia tai ideologija.

Žurnalistė Goda Juocevičiūtė dalinasi savo įžvalgomis savo straipsnyje „Homoseksualizmas virsta politiniu įrankiu“. (http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/komentarai/homoseksualizmas-virsta-politiniu-irankiu.htm) Ji sąmoningai naudoja terminą „homoseksualizmas“ norėdama neigiamoje šviesoje pateikti už LGBT teises kovojančias organizacijas, kurios neva tik „užuodžia įvairių fondų lėšų kvapą“. Žurnalistė nepaisant jos didelių pastangų išlikti neutraliai, pvz. įgeliant ir Gražuliui, nejausdama naudoja savo straipsnyje homofobų sukurtus argumentus. Ji teigia, kad neva „seksualinę orientaciją reklamuojančios akcijos ir rypavimai apie homofobiją“ tik imituoja kovą už lygybę ir tik dar labiau supriešina žmones. Autorės nuomone, kova už lygybę „kompromituoja ir žemina niekuo dėtus homoseksualus, kurie savo pakraipos nė neslepia, tačiau turi kur kas prasmingesnės veiklos ir saviraiškos būdų, nei žygiuoti Gedimino prospektu pasidabinus vaivorykštės spalvomis ir reikalauti iš valstybės privilegijų ar paramos savo meilės formai propaguoti“. Autorė mano, kad homoseksualai turėtų sėdėti savo spintose ir užsiimti savo reikalais, todėl bet koks renginys neva kompromituoja „sėdinčiuosius spintoje“, nes ne visi tokie renginiai sulaukia visiško LGBT bendruomenės palaikymo ar aktyvaus dalyvavimo. Akivaizdu, kad šimtaprocentinio palaikymo ir dalyvavimo niekada ir nebus, net JAV afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas nebuvo vieningas. Lietuvoje homofobija sukuria tokių padarinių kaip „vidinė priespauda“, kada žmonės įsisąmonina visuomenės primetamą idėją, kad kai kurie žmonės yra normalesni už kitus, o kiti – mažiau normalūs, turi nelįsti normaliesiems į akis, nesiviešinti, gailėtis ar atgailauti dėl savo „nenormalumo“. Tuo pat metu, dėl plačiai paplitusios homofobijos didelė dalis homoseksualių asmenų bijo viešai prisipažinti apie savo seksualinę orientaciją, ir netgi bijo viešai palaikyti LGBT teises, kad nebūtų palaikyti gėjais ar lesbietėmis. Todėl dažnai ir patys homoseksualai norėdami palaikyti savo kaip heteroseksualų įvaizdį pasisako itin neigiamai LGBT bendruomenės atžvilgiu, kas iš esmės reiškia, kad niekas negalėtų ir įtarti apie jų homoseksualumą. Žurnalistė taip pat kvestionuoja žygiavimą Gedimino prospektu kaip tinkamą saviraiškos būdą, vadina tai propaganda, nors susirinkimų ir saviraiškos laisvės yra konstitucinės vertybės, kurias apgynė Lietuvos teismai. Autorė bando suklaidinti skaitytojus sakydama, kad eitynės Gedimino prospekte buvo skirtos reikalauti iš valstybės tam tikrų privilegijų. Tiesa yra ta, kad šiuo metu tos pačios lyties asmenys, norintys sudaryti santuoką ar partnerystę, yra blogesnėje teisinėje padėtyje už skirtingų lyčių poras, kurioms sudaryti santuoką leidžiama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atžvilgiu „tradicinės“ poros yra geresnėje – privilegijuotoje padėtyje, todėl teigti, kad homoseksualūs asmenys siekia privilegijų yra klaidinga, nes iš esmės siekiama tų teisių, kurias šiuo metu išskirtinai turi tik heteroseksualios poros.

Galima sutikti su autorės pasvarstymais, kad plačiai paplitusi homofobija yra tik priešo ieškojimas. Ji teigia, kad „iš prigimties agresyvios veislės atstovams nėra esminio skirtumo, prieš ką protestuoti ir lieti tulžį – svarbu, kad būtų bent kažkoks objektas pykčio ir kaltinimų strėlėms leisti.“ Visuomenei reikalingas kažkoks bendras priešas, prieš kurį galima būtų kovoti, nes kitaip nebūtų ką veikti ir tokiu būdu gyvenimas prarastų prasmę. Panašias paraleles galima įžvelgti ir su Klonio gatvės violetiniu judėjimu (net nebežinau, kaip jis čia vadinasi). Tuo metu, kai vyko visa istorija, internetiniai straipsniai tiesiog duso nuo internetinių komentarų apie galima valstybinį pedofilų sąmokslą. Iš esmės keletą metų viešojoje erdvėje dominavo būtent ta tema, tačiau kai visa pedofilijos byla prigeso, o pagrindiniai istorijos dalyviai arba pabėgo į užsienį arba patys pradėjo abejoti istorijos autentiškumu, visas ažiotažas baigėsi, priešas dingo – reikėjo rasti naują atpirkimo ožį ir juo tapo LGBT bendruomenė Lietuvoje, kuri organizavo tradicines Baltic pride eitynes. Vėl girdėjosi įvairios sąmokslo teorijos, Seime pasipylė aiškiai homofobiškos įstatymų iniciatyvos, internetas tiesiog virė nuo tulžies liejamos homoseksualų atžvilgiu. Gaila bet autorė savo straipsnyje prieštarauja sau ir net pripažindama, kad kai kuriems nėra skirtumo ant ko plūstis, vis tik pati pasineria į homofobines insinuacijas, kad gėjų eitynės neva nepasiekė tikslo ir žmonėms daugiau tolerancijos neįskiepijo, tačiau deja nepaminėjo, ar žino geresnių būdų, nei viešumas, kad piliečiams būtų skiepijama pagarba kiekvienam žmogui – t.y. parodant, kad LGBT žmonės egzistuoja, ir kad jie yra mūsų bendradarbiai, kaimynai, draugai, šeimos nariai.

Žurnalistė nesidrovi vadinti eitynių organizatorius ir dalyvius radikalais, įkyriai brukančiais savo seksualinę orientaciją. Nelabai aišku kaip tas įkyrus brukimas pasireiškia, ar per dideliu žiniasklaidos dėmesiu LGBT bendruomenei, ar autorė turi kokių nors įrodymų, kad žmonės būtų kaip nors įtikinėjami gatvėje, o gal pačią autorę kas nors gatvėj buvo sustabdęs ir paklausęs: „Ei, klausyk, gal nori būtų lesbiete?” Įtariu, kad tokių įžūlių veiksmų nebuvo, todėl šiaip pražygiavimą su įvairiais plakatais, kuriuose žmonės išreiškia savo reikalavimus turėti lygias teises, ar pasakydami, kad yra laimingi būdami savimi, vadinti „įkyriu brukimu“ yra nelabai racionalu. Didelis žiniasklaidos dėmesys yra susijęs su žurnalistų pareiga pateikti objektyvią informaciją, todėl jos kiekis iš esmės neturi reikšmės. Tačiau smagu, kad bent Gražulis ir kompanija taip pat buvo išvadinti radikalais, kurstančiais neapykantą.

Autorė taip pat nepamiršta paminėti ir finansinių aspektų. Iš esmės tiek autorės, tiek ir daugelio LGBT teisių priešininkų vienas pagrindinių argumentų yra tai, kad LGBT teisių organizacijos gauna pinigus iš užsienio, ES ir pan. Turint omenyje homofobijos lygį Lietuvoje, nevyriausybinės LGBT teisių organizacijos gauna labai mažą finansavimą iš Lietuvos, todėl savo veikloms vykdyti tenka naudoti projektinio finansavimo lėšas, kurios laimėjus projektus atkeliauja iš užsienio – kitaip veikla tiesiog nevyktų. Tad prikaišioti nevyriausybinėms organizacijos dėl jų finansavimo iš užsienio, kuris yra sąlygotas jiems nepalankaus „klimato“ Lietuvoje, tėra tik manipuliacija žmonių jausmais ir nesupratimu.

Autorė baigia savo straipsnį pabrėždami, kad „problema dėl homoseksualų“, kuri neva neegzistuoja, išpučiama norint nukreipti visuomenės dėmesį nuo svarbesnių reikalų, kurie yra aktualūs visai šaliai. Žurnalistė pateikia nelabai gerai išvystytą sąmokslo teoriją, kad yra grupelė suinteresuotų politinių jėgų, kurios dirbtinai provokuoja skandalus ir nukreipia piliečių dėmesį nuo už jų akių plėtojamų milžiniškų projektų, kurie šaliai gali būti neva pavojingi ir nuostolingi. Iškyla tik klausimas, koks skirtumas, ar yra tie dirbtiniai skandalai, ar ne, jei milžiniški projektai plėtojami už akių.

Baigiant norėčiau pabrėžti, kad tik iš dalies sutinku su autorės straipsnio pagrindine mintimi, tačiau patikslinčiau ją taip – ne „homoseksualizmas“, o homofobija virsta politiniu įrankiu, kuris yra naudojamas tam tikrų politikų savo politiniam kapitalui kaupti. Signataras Zigmas Vaišvila gali manyti ir kitaip. Galbūt jis ne taip interpretavo Lietuvos gėjų lygos vadovas Vladimir Simonko žodžius, kad eitynės buvo politinė akcija. Tai išties buvo politinė akcija, tačiau teigiama prasme, nes ją organizavo ne politinė, o nevyriausybinė organizacija, o eitynių tikslas buvo parodyti, kad pilietinė visuomenė tikisi iš valstybės atitinkamų sprendimų įgyvendinant teisėtus Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčius.